Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

POETAS BE KNYGOS

Galbūt ne visiems Maironio lietuvių literatūros muziejaus bičiuliams yra tekę girdėti Antano Kalanavičiaus (1945–1992) pavardę. Kodėl jis kurį laiką liko šalia literatūrinio proceso ir netapo jo dalimi – sunku pasakyti. Juk apie jo eiles teigiamai atsiliepė kritikai, kūrinių buvo galima rasti periodikoje, A. Kalanavičius bendravo su žymiais rašytojais, kurie buvo geros nuomonės apie kolegos kūrybą. Jo savitas stilius, įvairūs naujadarai tapo geros literatūros gurkšniu, leidžiančiu patirti atgaivą nuo kasdienybės. Deja, kas pasakys koks kelias kuriam skirtas? A. Kalanavičius taip ir neišleido nei vienos knygos, nors į tuomet vienintelę „Vagos“ leidyklą buvo išsiuntęs ne vieną paties sudarytą eilėraščių rinkinį. Kalbų sklandė visokių: kad jo eilės buvusios per daug laisvos nelaisvam metui, kad jis dar studijų metais užkliuvo saugumui... Kas pasakys, kur tiesa?..
Knyga, kuri pristatoma „Įdomaus eksponato“ rubrikoje – vienintelė, į kurią sudėta A. Kalanavičiaus kūryba. Pats eilių autorius, rašęs nuo paauglystės, tos knygos nebepamatė... Jos atsiradimu, sudarymu ir iš dalies leidyba rūpinosi buvusi poeto žmona P. Dumšienė. Neilgai pagyvenusi kartu, šeima iširo ir buvę sutuoktiniai nesimatė apie 16 metų. Atsitiktinumas vėl juos suvedė kaip tik laisvėjant situacijai Lietuvoje. Žmona ėmė rūpintis A. Kalanavičiaus eilėraščių spausdinimu, juk cenzūros nebeliko. Tik dalykai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Keletą kartų susitikus, aptarus būsimą knygą ir jos pasirodymą, poetą, ir taip sunkiai prisitaikiusį prie šio pasaulio realijų, gyvenusį visiškoje vienatvėje, ištiko mirtis.
Ta neišleista knyga liko tarsi savanoriška skola geram rašytojui. Namuose buvo rasta galybė rankraščių (dabar jie P. Dumšienės perduoti mūsų muziejui). Dalis jų pirmiausiai iškeliavo į Lietuvos rašytojų sąjungą, kitą dalį sename lagamine parsivežė P. Dumšienė. Skaitydama juos, bandė tvarkyti, dėlioti, iš atskirų fragmentų atrasti chronologinę seką. Dirbdama visą dieną „Šviesos“ leidykloje, prie buvusio vyro rankraščių galėdavo prisėsti tik vakarais ir savaitgaliais. Procesas užtruko keletą metų, P. Dumšienės idėją rėmė tuometinis LRS pirmininkas V. Sventickas, knygą redaguoti ir prie eilėraščių atrankos prisidėti sutiko poetė J. Vaičiūnaitė. Įžangoje įrašyti tokie jos žodžiai: „Tegu bent dabar skaitytojui atsiveria jo talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobsty, erdvėj, akmenuoti jo vakarai ir juodsidabrė nakties tamsa“.

 

Parengė muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal