Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

PIEŠIANTI RAŠYTOJA

Norisi tikėti, kad rugsėjo 20 d. kas nors kur nors geru žodžiu ar išsamiu straipsniu prisimins ir pagerbs rašytoją, dailininkę, menotyrininkę Jolitą Skablauskaitę (1950–2018), kuri tą dieną būtų šventusi savo 70-mečio jubiliejų. Nors dėl šventimo kyla abejonių – jos kasdieninio gyvenimo ir kūrybos apibūdinimui mažiausiai tinka šventės sąvoka. Net dokumentinio filmo apie J. Skablauskaitę režisierė Agnė Marcinkevičiūtė savo kūrinį pavadino „Vienatvės gaudesys“. Gyvenime jai teko patirti ir fizinę prievartą (du kartus buvau žiauriai užpulta, mirtinai sumušta. Tikslas – nužudyti. 26-erių buvau sudaužyta kaip kriaušė. Veidą surinko iš gabaliukų), ir sunkią ligą (reumatinis artritas), ir juodą buitinį skurdą [Atėjo moteris iš savivaldybės ir pasakė: „Jūs darote gėdą Lietuvos rašytojų sąjungai. Važiuojame į prieglaudą.“ Netekau amo. Gal ji manė, kad esu degradavusi? Gyvenu šiame 8 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje (sovietmečiu čia buvo sergančiųjų izoliatorius), nes neturiu už ką įsigyti vieno kambario buto]. Be visų šių fizinių negandų galbūt labiausiai ją slėgė vienintelė paskutiniųjų gyvenimo dešimtmečių draugė – vienatvė. Tiesa, dar buvo nykštukinis pinčeris Mulė, kompiuteris ir knygos. Tačiau atėjo ir toks metas, kai paaugliai gatvėje pradėjo priekabiauti: Padovanokit mums šuniuką, vis tiek tuoj mirsit. Šiurpiai logiška atrodo ir tokio gyvenimo pabaiga – pastoviai reikalinga priežiūra ir mirtis gimtojo Joniškio slaugos namuose...
Deja, reikia pripažinti, kad ir jos kūryba nesulaukė tinkamo skaitytojų ir daugumos kritikų įvertinimo. Septynių romanų, trijų apysakų ir apsakymų knygų bei vienos eilėraščių knygelės autorė gavo viso labo du literatūrinius apdovanojimus ir tuos pačius už ankstyvąją kūrybą (1987 m. Antano Jonyno premija už debiutinę knygą „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ ir 1998 m. Žemaitės literatūrinė premija už romaną „Mėnesienos skalikai“). Galbūt J. Skablauskaitė pati to ir nenorėjo, tačiau jos kūryba gali sudominti tik taip vadinamąjį elitinį skaitytoją. Postmodernizmas, siurrealizmas, gotikinis romanas, atvira erotika ir seksualinės perversijos – štai bauginantys eilinį skaitytoją žodžiai, kurie dažnai sutinkami profesionalių literatūros kritikų J. Skablauskaitės kūrybos vertinimuose. Iš tiesų, skaitytojui reikia nemažai drąsos, kad susikautų su rašytoją veikusiais jos pasąmonės demonais. Tačiau, kaip sakoma, populiarumas nėra pagrindinis kūrinio vertės matas. Autoritetinga šiuolaikinės lietuvių prozos žinovė – literatūrologė Jūratė Sprindytė teigia, kad ateityje J. Skablauskaitės kūryba kam nors bus didelis lobis.   
Primename, kad J. Skablauskaitė studijavo Lietuvos dailės institute ir 1976 m. įgijo menotyrininkės specialybę. Todėl Įdomaus eksponato rubrikai iš muziejuje saugomo negausaus J. Skablauskaitės fondo parinkome jos piešinį tušu „Vasaros sapnas“, sukurtą 1984 m. ir dedikuotą nežinomam asmeniui. Spėjama, kad šis asmuo galėjo būti tragiško likimo rašytojas ir J. Skablauskaitės draugas – Leonidas Jacinevičius. Šis siurrealistinis piešinys tiesiog idealiai dera su jos literatūrine kūryba. Manau, kad psichoanalitikas pamatęs šį piešinį galėtų nemažai ką pasakyti ir apie jo autorę. Pati J. Skablauskaitė atvirai teigė, kad dailė ir vaizdinis mąstymas turėjo didelę įtaką jos prozai: Prieš pradėdama rašyti romaną aš labai daug piešiu. Aš negalvoju apie jokias parodas, nes piešimas yra mano rašymo proceso dalis. Juk prozoje viskas turi būti konkretu.  Kad ir kokias fantazijas aprašinėtum. Tad aš nusipiešiu kaip kas sėdi, kaip pasisuka, kaip šypteli ir panašiai. Apskritai mano mąstymas yra vaizdinis. Prieš sėsdama rašyti galvoje aš jau būnu susikūrusi visą pasaulį su detalėmis. Todėl rašyti man būna labai lengva.
Pabaigoje norėtume atsiprašyti, kad šis J. Skablauskaitės jubiliejui skirtas straipsnelis išėjo visai ne šventiškas, tačiau jeigu užteko kantrybės jį perskaityti, turėtumėte suprasti, kodėl...
 
P. S. Straipsnelyje panaudotos ištraukos iš 2015 metais žurnale „Moteris“ išspausdinto J. Skablauskaitės interviu.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal