Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PAVASARINIS ATMINIMO ŽIEDAS

Gegužės 21-oji kiekvienais metais būna nuspalvinta svaigiais pavasariniais žiedais. Tą dieną Suvalkijoje, Čyčkų kaime (Vilkaviškio r.), gimė išeivių rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė. Deja, prieš metus, kaip ir jos artimi bičiuliai, studijų draugai K. Bradūnas, M. Indriliūnas, B. Krivickas, V. Mačernis, G. Jokimaitis, P. Aukštikalnytė – J. Švabaitė-Gylienė prisėdo  „Ant Vėlių suolelio“. Tokiu pavadinimu 2007 metais išėjo paskutinė poetės knyga...
Istorinių pervartų vėjai 1944-aisiais išstūmė ją iš Tėvynės. Gyventa įvairiuose žemynuose – Europos, Australijos, Amerikos. Rašytojos kūrybinėje skrynelėje sukaupta: romanas „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ premija; Čikagoje ir Lietuvoje išėjusios poezijos knygos „Vynuogės ir kaktusai“ (1963), „Septyni saulės patekėjimai“ (1974), „Vilties ledinė valtis“ (1981); apysaka vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973). 1991 metais poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1996 metais J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 1994 m. už knygą  „Žiemos erškėtis“ – Lietuvių rašytojų draugijos premija. 2002 m. išleido poezijos knygą  „Kur šią naktį nakvosi“; 2006 m. – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“.
J. Švabaitės kūrybinis kelias prasidėjo gimnazijoje – rašė eilėraščius ir spausdino juos čia leidžiamame laikraštėlyje, o vėliau – „Ateityje“, „Ateities spinduliuose“. Aktyviai įsitraukė į ateitininkų draugiją, literatų būrelį, kuriame jau reiškėsi kiek vyresnis būsimas poetas K. Bradūnas. Jis ir tapo kūrėjos patarėju, mokytoju, kritiku, bičiuliu. Abu studijavo Vilniaus universitete: K. Bradūnas – lietuvių kalbą ir literatūrą, o J. Švabaitė pasirinko prancūzų kalbą ir literatūrą. Abu studentai dalyvavo literatų veikloje – lankė profesoriaus V. Mykolaičio-Putino rengiamus seminarus, skaitė savo kūrybą. J. Švabaitė skelbė eilėraščius prieškarinėje spaudoje – moterų kūrėjų žurnale „Naujoji Vaidilutė“. Vėliau, jau gyvendama svečiose šalyse, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, leido knygas. Poetinis audinys tapo ataustas ilgesiu ir meile tėvų žemei. Ji rašė: Mano eilėraščių šaltinis tai ten, kur teka S. Nėries apdainuota Širvinta, iš jos išteka mažyčiai upeliai, ten, kur Šelvė, Vilkauja, Šeimena, kur man, vaiko pasąmonėje liko Alvito ežeras, kalneliai, Ripkevičiaus šilelis...
Beveik visas J. Švabaitės-Gylienės kultūrinis palikimas parvežtas į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Jame yra vienas retas ir įdomus dokumentas, patvirtinantis jos studijas Prancūzijoje. Ji itin gilinosi į pasirinktą specialybę, godžiai skaitė knygas. Grįžusi namo į Didžiųjų Šelvių kaimą, aplankydavo čia netoliese gyvenantį dėstytoją, rašytoją Antaną Vaičiulaitį, skolindavosi iš jo turtingos bibliotekos knygas. Jos kruopštumas ir pareigingumas buvo įvertintas – paskirta stipendija studijoms į Prancūziją. Keletas metų praleistų Paryžiuje suteikė naujų patyrimų, įžvalgų, profesionalių žinių. Išklausiusi prancūzų kalbos ir literatūros kursą ir išlaikiusi baigimo egzaminus, sugrįžo į Lietuvą. Ypatingą Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) parengtų kursų baigimo pažymėjimą, pasirašytą jos prezidento, žymaus rašytojo Georges Duhamelio, parsivežė į Lietuvą. Gėlėmis įrėmintame dokumente rašoma apie sėkmingą studijų baigimą. Apačioje atspausta lauro šakelė. Tai vienas iš įdomiausių dokumentų, saugomų rašytojos rinkinyje.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal