Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PAULIUS ŠIRVYS IR JŪRA

Vieno talentingiausių lietuvių pokario poetų Pauliaus Širvio (1920–1979) fonde tarp kuklių asmeninių daiktų, medalių ir ordinų juostelių, kareiviškų sagų randame pora gerokai padėvėtų jūreiviškų marškinėlių-jūrinukių, kelias nuotraukas, kuriose vilki šiais rūbais ir pažymėjimą apie jūros krikštą. Jie tarsi ženklina išskirtinį poeto gyvenimo laikotarpį – sunkų darbą žvejybiniame traleryje. Nusivylęs idėjomis, už kurias tiek kovojo, liejo kraują, subyrėjus šeimyniniam gyvenimui, poetas išplaukė į jūrą: 1967–1969 m. žvejybos laivyne Klaipėdoje dirbo jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo vairininku. Kaip sakėsi dukrai, romantiškai troško surasti karo metų mylimąją Erną – vokiečių merginą, padėjusią jam pabėgti iš mirtininkų stovyklos Rytų Prūsijoje, su kuria tuomet „atsisveikino amžinai“ (ši jam parūpino kompasą ir žemėlapį). Gal išplaukė tiesiog norėdamas atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, kuris jo gyvenimą trupino į šipulius (jūreiviams gerti buvo griežtai draudžiama).
Žurnalistas, redaktorius, jūreivystės istorikas Venantas Butkus savo atsiminimuose pasakoja, kaip į „Lietuvos žvejo“ redakciją, rašytojo marinisto Igno Pikturnos prašymu, atvyko P. Širvys: „Paulius po kelionės naktiniu traukiniu buvo nesiskutęs, kostiumėlis apsiglamžęs, rankoje kažkodėl sukiojo toli gražu ne sniego baltumo nosinę, todėl atrodė nelabai prezentatyviai“. Redaktorius palydėjo jį pas vyriausiąjį žvejų viršininką įsidarbinti, kuris vėliau paklausė: „ Ar tai tikrai buvo tas, pasak tavęs, žinomas poetas?“ Nei pats poetas, nei kiti net neužsiminė, kodėl jam reikėtų padirbėti jūroje. Tarptautiniame laive „Sovetskaja Litva“ didžioji įgulos dalis buvo internacionalinė, kuri nežinojo, kas yra tas naujokas Paulius, ritinėjantis po denį silkių statines. Būdamas paprastas, kuklus žmogus, niekam ir nesigyrė esąs žymus poetas. Grįžęs iš vieno reiso, papasakojo linksmą istoriją. Laivo „pompolitas“ (kapitono padėjėjas politiniams reikalams) paprašė P. Širvio parašyti į sienlaikraščio numerį. Šis jam atidavė kelis savo eilėraščius, išverstus į rusų kalbą (tuo metu jūroje sukūrė eilėraščius „Jūreivių keliai“, „Padavėja“ ir kitus). Ką tik iškeptas sienlaikraštis buvo pakabintas laivo valgykloje. Šalia kitų rašinių, nuotraukų, piešinių buvo paviešinti ir P. Širvio eilėraščiai. Kaip pasakoja pats poetas, viena bufetininkė vos ne pusbalsiu skaitė eilėraščius ir staiga atsigręžusi į jį sako: „Pauliau, rašai kaip tikras poetas!“
P. Širvys neilgai, tik kelis metus, plaukiojo į jūrą, bet visada liko jai ištikimas. V. Butkus prisimena: „Kartą Vilniuje sutinku jį einantį gatve. Žiūriu, iš po pakaklėje prasegtų marškinių iš tolo švyti baltai mėlyna dryžiukė – tradicinė jūreivių aprangos dalis.“ Po Nepriklausomybės paskelbimo „Lietuvos žvejo“ redakcijos darbuotojų iniciatyva vienas didžiųjų žvejybos tralerių buvo pavadintas Pauliaus Širvio vardu, tačiau „kaip ir kiti Klaipėdoje registruoti žvejybos laivai, dingo laukinio privatizavimo miglose.“
„Norėčiau poetą palikti dainuojantį, apglėbusį savo artimiausius ir brangiausius draugus ir užsižiūrėjusį į rytuose brėkštančią aušrą. Vis tegu eina apsisiautęs karišką lietpaltį, tegu eina per kaimus, miestus, tegu plaukia per jūras...“(Marcelijus Martinaitis)
Vieną jūrinukę ir daugumą kitų eksponatų muziejui padovanojo poeto dukra Dangė Širvytė, antrąją – B. Dakanis.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal