Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugpjūčio
2018

„PAKLYDĘ ŽODŽIAI...“

Poetės, mokytojos Gražinos Tulauskaitės (1908–1990) vardas ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos literatūriniame gyvenime moterų kūrėjų tarpe užėmė vieną iš pirmųjų vietų. Rašytoja debiutavo 1924 metais „Lietuvoje“. Vėliau jos kūryba buvo spausdinama įvairiuose žurnaluose, almanachuose, antologijose, metraščiuose. Poetas Kazys Binkis, sudarinėdamas antologiją „Vainikai II“ (1936 m.), įtraukė į ją tik dviejų moterų kūrybą: dvidešimt Salomėjos Nėries ir devyniolika – G. Tulauskaitės eilėraščių.
G. Tulauskaitės archyviniame rinkinyje saugomas itin vertingas eksponatas – jos debiutinės knygos rankraštis. Rašyta dailia, kaligrafiška, kiek įmantria rašysena, beveik be taisymų. Šis variantas buvo pateiktas spaustuvei. Pirmoji knyga „Paklydę žodžiai“, išleista 1934 m. „Sakalo“ leidykloje, Kaune, 500 egz. tiražu. Joje paskelbti 55 eilėraščiai, kuriuose su jaunatvišku polėkiu kalbama apie meilę. Galima įvardinti ir konkretų jos meilės subjektą. Laiške būsimam vyrui Benediktui Babrauskui rašė: „Jeigu Tu turėtum visus tuos laiškus, kuriuos tau kada nors rašiau, manytum, kad tikrai lapkritis Tave dabar vaiko po seną, tokį mielą, romantišką parką. Bet lapas negrįš ant šakos, ir mano žodžiai nesuauga su Tavo mintimis. Juk kai nerandi prasmės kam rašyti, taip gaila tų nuoširdžių ir liūdnų žodžių. Jie tada susirikiuoja ir eina ta juoda procesija, kurią vadiname eilėraščiu. Gal todėl, kad šis ruduo yra toks liūdnas, aš juo taip džiaugiuosi. Neatsimenu, kada buvo toks kūrybingas laikotarpis. Gerai, kad vasarą dar tavęs neįtariau, kad padedi man rinkti žvaigždes. Bet juk, tiesą sakant, jūra, saulė ir vėjas ne vieną širdį taip suklaidina, kad ji nesuvokia takto.“ G. Tulauskaitės poezija priklauso estetinei neoromantinei srovei. Grakščios klasikinės formos lyrikė, romantiška, lakoniška, metaforiška kūrėja savo poezija išreiškė ir atskleidė individualų moters pasaulį. Pirmuosiuose eilėraščiuose suformuotas savitas ir subtilus lyrinis „aš“ mažai keitėsi poetinėje raidoje. Laiške savo vyrui teigė: „žodis man svarbiau negu gyvenimas, nes ir gyvenimas remiamas žodžiu...<...> baisiai jaučiuos nuskriausta, jei kas įsibrauja į mano vienumą. Jei jau negaliu intymiai pasikalbėti su žvaigždėm ir bangom, tai pasislepiu viena moterų kajutėje, kur dažniausiai niekas manęs neužtinka.“
 

                                          Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal