Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

P. ŠIRVIO DOVANA A. ŽEGLIŪNAITEI

Vieno talentingiausių lietuvių pokario poetų, „lietuviško beržo“ Pauliaus Širvio fonde tarp kuklių asmeninių daiktų, jūreiviškų marškinėlių ir kitų gerokai padėvėtų rūbų, aptinkame puošnią šilko prijuostę. Tamsiai žaliame fone šilko skaisgijomis išsiuvinėtos tulpės, po jomis marguoja linksmų spalvų tautinių raštų pynė, apačia papuošta samanų atspalvio šilko kutais. Dar yra ir rausvų aušros atspalvių languota skarelė. Šios dovanos buvo skirtos didžiajai jo gyvenimo meilei – Alfonsai Žegliūnaitei, meiliai vadintai Alpunyte. Poetas šią žavią, linksmą septyniolikmetę merginą sutiko Vilkolių kaime (Rokiškio r.) 1945 m. vasarą, pakalbino ir parašė vėliau populiaria daina tapusį eilėraštį:
Nelaimei ar laimei Tave pažinau,
Mergaite iš tolimo sodžiaus.
Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,
Ką paslėpei Tu savo žodžiuos.
„Poeto Pauliaus Širvio kūrybos mūza – Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, tolimoji žvaigždė, tyra ir šviesi kaip Oginskio graudus polonezas, žaliųjų girių mergelė, su kuria poetas buvo pasiryžęs eiti nors ir į pragarą...“ (R. Milaknienė, D. Zibolienė. Atviras nervas – Širvys.„Gimtasis Rokiškis“, 2010 rugsėjo 9 d.)
Deja, ketverius metus besitęsusi meilė pasibaigė nelaimingai. Alfonsa jautė, kad veržlaus būdo Pauliui bus sunku prisitaikyti prie jų krašto gyvenimo. Ji negalėjo palikti savo pasiligojusių tėvų vienų. Tad paskutiniame savo laiške parašė: „Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui.“ P. Širvys, apimtas nevilties, taip pat paskutiniame laiške išliejo savo skausmą: „Šitie žodžiai man – amžinas mirties sprendimas. Tik dabar suprantu, kad jau nebetekau Tavęs, netekau visko. <...> Būčiau paaukojęs ir visą gyvenimą, jei Tu būtum sutikusi, bet Tu nesutikai. Juk aš atsidaviau Tau ir sakiau: Einam nors ir šią pat valandą kaip stovi ir Tu būsi amžinai mano. <...> Dabar mano gyvenimas sudaužytas. Aš tuščias kaip dykuma. Nors šį išsiskyrimo skausmą ir iškentėsiu, bet nieko daugiau mylėti nebeįstengsiu taip, kaip Tave mylėjau. Ir kam aš savo skausmą pasakysiu, kam pasiskųsiu, kad man širdį skauda? Niekam, tik savo svajonėms ir mano dainoms.“ Ir atsisveikina su mylimąja: „Sudie, mano sudužusi žvaigžde!“ Alfonsa grąžino poetui visus jo laiškus. Tačiau jiedu išsiskyrė geruoju. Kaip atminimas liko pluoštas poetiškų, kupinų gilaus jausmo laiškų, eilėraščių posmai, pora nuotraukų su dedikacijomis ir dovanos mylimajai.
„Sugrįžk, Alpunyt, arba eik savo keliu laimingai. Bet kur beeitum – už jūrių marių – vis vien Tave lydės ir lydės mano meilė. Nuo jos Tu nepabėgsi ir neuždrausi man Tave mylėti iš tolo“, – rašė poetas viename paskutinių savo laiškų.
Maironio lietuvių literatūros muziejus prijuostę ir skarelę gavo iš A. Žegliūnaitės-Liolienės 1986 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal