Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
balandžio
2018

NORĖJĘS BŪTI LAISVAS IR RAŠYTI

65-eri – tarsi ne jubiliejus. Tačiau puiki proga žmogų pasveikinti, paspausti ranką. Jei miręs – aplankyti kapą, uždegti žvakelę, prisiminti. Tad šis Įdomus eksponatas tebus simbolinė žvakelė ant poeto Rimo Buroko kapo.  
Kas buvo Rimas Burokas, kas nūnai jį prisimena? Lakoniški, sausi enciklopediniai faktai: gimė 1953 04 21 Alytuje, mokėsi Alytaus ll-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija). Iš mokyklos pašalintas, gyveno Vilniuje. Jį nuolat persekiojo sovietinis saugumas. 1980 m. rugpjūčio 10 dieną mirė Lukiškių kalėjime, palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Buvo poetas. Jo eilėraščiai labai muzikalūs, elegiški, apie meilę ir mirtį, apie rudenį, apie lietų, apie nakties ar brėkštančio ryto šešėlių žaismą...
 
kokia švelni, kokia žydra tamsa          
pavasarį pas vienišus ateina
mieli šešėliai, marių seną dainą
širdis, kaip langas vėjams atvira
 
kartoja tamsoje be galo tyliai.
Daiktai iš kambario pakyla,
seni paveikslai, skraidantys po parką,
tarp medžių sulapojusių, jie verkia
 
mieli šešėliai, glamonėkit veidą,
jis sutemoj išplaukia iš paveikslo,
su lapais ir su vandeniu jis žaidžia.
Mieli šešėliai, glamonėkit veidą...


Nesunku suvokti, kodėl aštuntajame dešimtmetyje Rimo Buroko poezijos nespausdino. Jis nebuvo disidentas ar revoliucionierius. Greičiau tylus maištininkas, galbūt šiek tiek hipis, tenorėjęs būti laisvas ir rašyti. Tuo tarpu komunizmą kuriančios visuomenės prižiūrėtojams nuolat atrodė įtartinas ir buvo smerkiamas už veltėdžiavimą...
R. Buroko draugas Rimas Morkūnas prisimena: „Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko – mūsų laiko – dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, – tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos. Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą“), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių...“
Jo kūryba plito rankraščiais, tačiau atkūrus nepriklausomybę, išleistos dvi nedidelės knygelės: „39 eilėraščiai“ (1992 m.) bei „(Ne)gyvenimo fragmentai“ (2008 m.)
„(Ne)gyvenimo fragmentai“ pratarmėje rašoma: „...tai pirmas bandymas iš nuotrupų – eilėraščių skiaučių, prisiminimų skeveldrų, kalėjimo bylos likučių – (re)konstruoti Rimo Buroko, poeto, bitniko ir hipio, o gal tiesiog XX a. 8-ojo dešimtmečio laisvės ženklo, portretą. Bet pastanga atkurti šį paveikslą – ar juolab tą laikotarpį –neišvengiamai balansuoja ties riba, kur interpretacija ima keisti tai, kas tikra. Tačiau nėra pasirinkimo. Nes užmarštis yra ir atminties iškalinimo forma, lydima vienintelės vilties, kad visa tai gali (ir turi) būti atrasta ir iš naujo perskaityta. Šviesiosios šios knygos salos – 96 Rimo eilėraščiai...“ Kviečiame su jais susipažinti ir jus!        

***
Prisiminimai, jie už viską baudžia
už nekaltumą, aistrą ir apgaulę,
už tai, kad iškeistas į pigią taurę
kadaise buvo rudenio dangus
 
Štai vėl dabar prasideda iš naujo
Tas keistas maudulys, jis tarsi mėnuo
Žiemos, kai tu be galo vienas
Tuščius krantus apkabini, jie rauda...

 
***
Kai šitaip aušta,
patylėk širdie
nustebusi nuščiuvusi
lyg vaikas,
juk tas ateinantis
iš rūko laikas
pati didžiausia žemėj dovana...
vienodai duodama išminčiui, kvailiui

 


 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė

Visa galerija
Atgal