Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

NAUJAUSI A. LANDSBERGIO RINKINIO EKSPONATAI

Birželio 23 dieną sukako 90 metų nuo žymaus išeivių rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko, redaktoriaus, vertėjo, profesoriaus, nusipelnusio visuomenės ir kultūros veikėjo Algirdo Jeronimo Landsbergio (1924–2004) gimimo. Į lietuvių literatūrą įžengęs prieš 60 metų, įsirašė joje kaip pirmojo modernaus romano „Kelionė“ autorius. Šioms progoms atminti Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo parengta ir birželio mėnesį atidaryta paroda „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę“. Paroda veiks visą vasarą. A. Landsbergio archyvinis rinkinys formuojamas nuo 1989 metų. Per pastaruosius metus Maironio lietuvių literatūros muziejų pasiekė unikali A. Landsbergio archyvinė medžiaga, kurią perdavė rašytojo sūnūs Paulius bei Jonas. Jos rūpestingu persiuntimu į Lietuvą pasirūpino rašytojo brolis Algimantas su žmona Terese. Jų dėka į muziejaus fondus atkeliauja ir kitų rašytojų archyviniai rinkiniai.
Parodoje lankytojai išvys naujausią medžiagą, kurią prieš pat parodos užbaigimą iš Vašingtono atvežė artimieji. Tai A. Landsbergiui išduotos Vytauto Didžiojo universiteto, Kaune bei Johanneso Guttenbergo universiteto Maince studijų knygelės. Parodoje eksponuojamas ir jo Bruklino koledžo menų bakalauro diplomas, aukštojo mokslo siekius vainikuoja vieno iš stambiausių ir žymiausių Kolumbijos universiteto Niujorke baigimo diplomas. Sėkmingai parašęs ir apsigynęs magistrinį darbą apie Bertoldo Brechto ir Polo Klodelio epines dramas, 1957 metais įgyja lyginamųjų literatūros studijų magistro laipsnį.
A. Landsbergis gimė Kybartuose. Vėliau šeima kėlėsi į Seredžių, Ariogalą, Birštoną. Seredžiuje gimė jo brolis ir sesuo – dvyniai Algimantas ir Gražina. Tėvai norėjo suteikti vaikams geresnį išsilavinimą ir persikėlė į Kauną. A. Landsbergis mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Šią mokslo instituciją, suteikusią jam gyvenimo tvirtą pagrindą, brangino iki mirties. Kartu su savo dėstytojais Karoliu Fulstu ir Jurgiu Talmantu dirbo prie žodyno parengimo. Šešiolikmetis jaunuolis gimnazijoje atrado literatūrą ir sceną, jau tuomet žinojo, kad rašys gražias istorijas ir pjeses. Baigęs gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (1941–1943), studijų objektu pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitete laikytasi liberalios studijų politikos, ypatingas dėmesys sutelktas į humanitarinius ir socialinius mokslus. A. Landsbergis klausėsi Zenono Ivinskio, Antano Maceinos, Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus, Juozo Girniaus, Vinco Maciūno, Prano Skardžiaus, Leonardo Dambrausko, Juozo Keliuočio, Marijos Avietėnaitės bei kitų paskaitų. Deja, studijas nutraukė antroji sovietų okupacija. 1944 metais visa šeima pasitraukė į Vokietiją. Gyvenimas nelepino: trūko maisto, rūbų, tačiau jaunatviškas polėkis, noras siekti žinių atvedė jaunuolį į Mainco universitetą. Jam dėstė prof. dr. H. Oppel, Williams, prof. dr. Holzamer, prof. dr. E. Glasser ir kiti. Įstojęs į J. Guttenbergo universitetą studijavo anglistiką ir romanistiką. Prisimindamas anuos laikus A. Landsbergis rašė: „Jeigu apie tas studijas sukčiau filmą, pirmasis kadras būtų toks: Adamkevičius, broliai Mekai, Šaltmiras, aš, vokiečių maldininkių giesmei aidint slėniu, leidžiamės prie Reino tilto, už kurio prancūzų okupacinė zona, Mainzo griuvėsiai, nauji prancūziški filmai, atgaivintas universitetas. Studijavome prabėgom, nelabai nuosekliai. Jautėme, kad „mūsų universitetai“ visa naujoji aplinka. Nuodugniau mokiausi anglų kalbos, kurios neteko ragauti daugiakalbėje Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Vokiečių profesoriai buvo margas būrys: vieni tradiciškai dėstė ir gyveno „žvėriškai rimtai“; kažkurie dar nebuvo atsikratę nacistinės mitologijos; kiti jau ėmė atstatyti krikščioniškąsias arba socialdemokratines tradicijas, žiūrėjo į ateitį.“
Vokietijoje A. Landsbergis godžiai skaitė literatūros, meno, filosofijos knygas. „Jausmai buvo labai priešingi. Skundėmės, kiek daug netekome, ir jautėme, kad labai praturtėjome. Kaip karų ir okupacijų išsekinti badmiriai, staiga prileisti prie švediško stalo, sotinomės pokarinės Europos karštligiška kultūra, citatų pilnomis burnomis diskutavome jos „dvasine krize“, kreipėme akis į „Naująjį pasaulį“ ir spėliojom ar jis tikrai „naujas,“ – rašė A. Landsbergis.   
Pasiekęs Niujorką, studijavo Bruklino koledže, Kolumbijos universitete.  Nuo 1966 metų įsiliejo į akademinę bendruomenę. Fairleigh Dickinson universitete skaitė paskaitas istorijos, literatūros, teatro, mitologijos temomis. 1973 metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Jis turėjo ypatingą Dievo dovaną: mokėjo įtikinamai ir paprastai kalbėti, sužavėdamas ir pakerėdamas savo klausytojus. Jo paskaitos buvo turiningos ir informatyvios, persmelktos humoru ir lengva ironija. A. Landsbergis buvo vienas mėgiamiausių dėstytojų. 1992 metais išėjęs į pensiją  neatsisakė paskaitų skaitymo –  įsteigė „skrajojantį universitetą“. Iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų įvairiuose universitetuose, bibliotekose skaitė paskaitas meno, literatūros, politikos, mitologijos temomis.
Algirdas Landsbergis pasiekė, kad teatrui parašyti jo veikalai buvo išversti į septynetą kalbų ir pastatyti daugelyje žemynų. Stropus Kauno jėzuitų gimnazijos mokinukas negalėjo nė svajoti, nebent tik mistiškai nujausti, kad gerokai vėliau beveik trisdešimt metų itin sėkmingai profesoriaus Fairleigh Dickinsono universitete, skiepydamas jauniems žmonėms meilę teatrui, literatūrai, istorijai – tam, kas pasaulyje visų gražiausia ir nepavaldu brutaliems blogio dėsniams.
Gavęs pakvietimą į gimnazijos šventę ir jau nebegalėdamas atvykti rašė: „Laukęs-nesulaukęs gydytojų leidimo vykti į didžiąją gimnazijos šventę, tesiguodžiu tuo, kad niekad nebuvau iš jos išėjęs. Tebegaudau kvapą ir kamuolius jos krepšinio aikštelėje. Tebesimaitinu joje išgertais akademiniais įpročiais, lotyniškais ir graikiškais žodžiais. Pro gimnazijos langą tebežiūriu į Rotušės aikštę – taikos, vėliau okupacijų ir genocidinių ritualų sceną. Tebesikalbu su Tėvais Kipu, Fulstu, Krištanavičiumi ir kitais. Tebedėkoju jiems už jų šviesų pavyzdį, jų bičiulystę. Apkabinu juos ir jus. Gyvuokite. Vivat, crescat, floreat academia! Jūsų šeimos narys, Algirdas Landsbergis.“
A. Landsbergio artimieji perduodami archyvinę medžiagą tikisi, kad ji bus tvarkoma, tyrinėjama, eksponuojama, skelbiama. Rašytojo brolis su žmona Terese iniciavo archyvinio leidinio parengimą ir išleidimą. Vykdant rašytojo artimųjų valią šių eilučių autorė monografiniu principu parengė ir išeivių lėšomis išleido archyvinį leidinį „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę. Archyvai“ (2014).

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal