Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKSLAS – TAI DIDŽIAUSIA GALYBĖ

Atėjus dar vieniems mokslo metams sveikinimo žodžius Jums, mieli muziejaus bičiuliai, norime ištarti šiandien vis dar aktualiais Maironio žodžiais, pasakytais 1917 m. rugsėjo 4 d. „Mokslas – tai didžiausia galybė“ anuomet sakė Poetas, kviečiame perskaityti visą šventinę kalbą ir susipažinti su Poeto išsakytomis mintimis, atrasti tai, kas aktualu ir šiandien. Linkime darbingų akimirkų, netikėtų atradimų  ir neišsenkančių įkvėpimo aruodų šiais mokslo metais!

 


Maironis

Mokslo reikalingumas ir lavinimasis. Konferencija klierikams  1917 m. rugsėjo 4 d.

Susirinkę į šventą mokyklą nepaprastai sunkiose aplinkybėse po per daug ilgos pertraukos, žinau, esate pasirengę stoti į mokslo darbą su visomis jėgomis. Bet būti pasirengusiam, norėti – negana. Noras, neturįs pamato, kaip atėjo lengvai, taip ir praeis. Vien gerais norais pragaras išgrįstas. Visų pirma reikia gilaus persitikrinimo pačiam, kad mokslas reikalingas. Mokslas – tai didžiausias turtas: markės ir rubliaus vertė krinta, bet mokslo auga. <...> Mokslas – tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį ne tik materialįjį, bet ir dvasioms duoda pakraipą, mokslas vadovauja minioms, kurios lyg medžiaga.
<...>
Vienas prancūzų vyskupas pasakė: nereikalauju savo laimei kitos draugijos – mokslas ir malda – tai laimingiausias mano užsiėmimas.
<...>
Giliai reikia persiimti ta tiesa, kad mokslo įgijimui reikia pačiam pasidarbuoti, nemanyti, kad kitų pagalba daug prisidės. Čia kaip ir dvasiškoj pažangoj: ant tiek pažengsi, ant kiek pats prisispausi. Čia priklauso ne tiek nuo mokytojų, kurie neįdės kokiu kaušu smegenų į galvą. Pasergėta, kad garsių profesorių mokiniai išeina labai vidutiniai, be savarankiškumo, pripratę kaip rūpestingos mamos kūdikiai, kad jiems viską sukramtytų. Mokytojai bent kiek pagelbėja mokiniams patarimais, bet reikia priprasti be ypatingų jų vadovavimo apsieiti...
<...>
Ne tiek čia ir nuo gabumo priguli; žinoma, jei jau Dievas visai nedavė smegenų, tai nei Paryžiuje jų neįdės, bet užtenka vidutinio gabumo. Pasergėta, kad gabius mokinius gyvenime  pralenkia vidutiniai: kartais net kaip mokslo vyrai, rašytojai ar gabūs valdininkai, nes išsidirbo darbštumą, ištvermę, o anie, prie lengvo ir greito darbo pripratę, neišturi konkurencijos arba lenktynių.
<...>
Išmokti laiku naudotis, prie tvarkos prisipratinti, kad momento nepraleisti, nesakau jau apie tokius, kurie nežino jak czas zabic (lenkų k. „kaip laiką „užmušti“), kurie ir nenori jo išnaudoti, bet ir norint, reikia susitvarkyti, <...> netūpčioti ant vietos, tai prie vieno, tai prie kito griebtis. <...>
Tvarka jau čia yra nustatyta, jos reikia griežtai prisilaikyti, bet ir ji ne taip jau suvaržo, kad nepaliktų liuosai gerai valiai ir iniciatyvos savo sumaningumui; vienas greičiau išmoksta, kas reikia, užduota, tegul iš kalno numato, kuo paskui užsiimti, kartais neateina mokytojas, šventė pasitaiko, ne tada mąstyti, kaip tą liuosą laiką sunaudoti ne <...> pašnekesiams; dėl to kai kuriuo laiku reikia užsilaikyti tylėjimą: vakare po poterių, iš ryto lig pusryčių. <...> Šv. Tomas Akvinietis: jei nori įgyti gilų rimtą mokslą, užlaikyk gryną sąžinę, karštai melskis ir pamylėk nuošalų gyvenimą; reikia gerą intenciją turėti. Yra tokie, kurie nori žinoti tik dėl paties žinojimo, tai tuščias žingeidumas; yra tokie, kurie nori žinoti tik kad tuo prieš kitus pasigyrus, tai tuščia puikybė; yra tokie, kurie mokslo nori, kad paskui už pinigus šiltas ir naudingas vieteles pirktų, tai bjaurus prekiavimas; kurie nori kitus taisyti – tai meilė; kurie nori žinoti, kad patiems pasitaisyti – tai išmintis. Šv. Bernardas pasakė: mokslas be meilės veda į puikybę, meilė be mokslo į paklydimą.
Laiką gaišina ne tiktai tas, kurs nieko nedirba, bet ir tas, kurs dirba ne savo darbą.
Ko reikia mokintis? Visų pirma dvasiškų dalykų iš teologiškų šakų. Jei gydytojas, advokatas nežino savo krašto istorijos, literatūros, žinoma, tai nuodėmė, bet visgi dovanotina, bet jeigu gydytojas ignorautas medicinoje, jei advokatas nežino teisdavystės, tai jų tiesiog gydytoju ar advokatu negalima pavadinti. Taip pat, jei kunigas nežino teologijos ir savo priedermių, nors būtų didis filologas ar istorikas, ar koksai kitas žinovas, tai jis bus apsilenkęs su pašaukimu.
<...>
Taigi, jauni vyrai, į darbą! Darbas visiems reikalingas – tai pirmas prisakymas žmonėms, <...> Dievo duotas. <...> Jei mūsų laikais statomas socializmas ne kartą klysdamas, bet čia sako tiesą: tik darbo žmonėms pripažindamas teisę valgyti. Šv. Paulius: kas nedirba, tegul ir nevalgo. Ir kas nedirba? Artojas, pramonininkas, amatininkas, valdininkas iki ministerių. Negi vienas kunigas nuo to liuosas? Kunigas turi būti vadovas, todėl ir daug mokėti, priešaky stovėdamas.
<...>
Darbas apsaugo ir nuo daugelio pagundų.

Visa galerija
Atgal