Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
rugpjūčio
2019

MENININKUS VIENIJĘS PASIPRIEŠINIMAS

Legendomis apipintas režisieriaus Jono Jurašo „Barboros Radvilaitės“ pastatymas (1972) pripažintas šimtmečio spektakliu. Garsiąją Barboros (Rūtos Staliliūnaitės) ir jos scenos karaliaus Žygimanto Augusto  (Kęstučio Genio) porą galime išvysti tik fotografijose ir vaizdo įrašuose... Kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kūręs muziką J. Grušo poetinės dramos „Barbora Radvilaitė” pastatymui Kauno dramos teatre, knygoje „Muzika teatre” prisimena su pjesės pastatymu susijusius įvykius: „... toji istorinė drama, statyta 1972 metais, buvo didelis akibrokštas tuometinei santvarkai - juk mes neturėjome teisės kalbėti apie savo tautos istoriją, mokyklose apie tai buvo nutylima, ir todėl J. Grušo drama to meto jaunuomenei buvo nauja ir nežinoma mūsų krašto istorija. J. Jurašas sumanė labai įdomią veikalo sceninę koncepciją, įvesdamas Grušo veikale nepažymėtą veikėją – Dailininką, kuris per visą spektaklį tapo Barboros portretą. Spektaklio finale jis pasirodo Aušros vartų Šv. Mergelės Marijos pavidalu – juk legenda teigia, kad tasai paveikslas yra Barboros Radvilaitės portretas… Buvo taip, ar nebuvo, bet meno kalba leidžia pažeisti istorinį tikslumą...“
Aušros vartų Madonos idėja cenzorių buvo pasmerkta ir atmesta. Po ilgų ir be galo skaudžių režisieriui, dramaturgui ir visai kūrybinei grupei tuometinės Kultūros ministerijos valdininkų svarstymų, konfliktų, daugybės pjesės teksto kupiūrų, po režisieriaus išvarymo iš teatro ir jo pasitraukimo iš Lietuvos spektaklis visgi išvydo sceną. Be J. Jurašo pavardės ant afišų ir spektaklio programėlės... Iš padorumo ir tauraus solidarumo su režisieriumi iš teatro išėjo ir aktorius Česlovas Stonys. Praėjus kelioms dienoms po 1972 m. rugsėjo 9 d. įvykusios premjeros dailininkė Gražina Didelytė (1938–2007) padovanojo rašytojui pačios sulankstytą dėklą su dedikacija ir penkiais ofortais – J. Grušo, J. Jurašo, R. Staliliūnaitės, K. Genio ir Č. Stonio ekslibrisais. Ant dėklo priklijuota dar viena miniatiūra su monograma SA – Žygimanto Augusto inicialais (lot. Sigismundus Augustus), subtiliai išraižytais augaliniais motyvais ir lietuvių tautodailei būdinga saulute. Simbolinį karaliaus herbą rėmina užrašai: J. Grušas. Barbora Radvilaitė. Premjera 1972 rugsėjo 9 d. Vos įžiūrima dailininkės plunksnele įrašyta dedikacija: Mielam Juozui Grušui – prisiminimui G. Didelytė. Kaunas. 1972.IX.15
J. Grušo sukurtoje poetinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1972) atgimsta Renesanso epochos asmenybės. Dramaturgas labai brangino savo heroję Barborą ir pasakojo: „Barborą Radvilaitę“ seniai svajojau parašyti; žavėjo mane Barbora, kuri buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo; būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir skleidė pasauliui savo vidinį spinduliavimą; tokiems neatleidžiama. Žavėjausi didžia ir tragiška Žygimanto Augusto ir Barboros meile – meile, kuri alsuoja kančia ir, galbūt, didžiausia mintimi. Kiekvienu metu galėjau tą tragediją parašyti ir tikriausiai būtų išėjusi tokia pat.“ Gal todėl dailininkė G. Didelytė dramaturgui sukurtame ekslibrise vaizduoja Barborą. Trapų karalienės siluetą gaubia lelijų vainikas. R. Staliliūnaitei skirtame raižinyje karalienės galvutė kiek primena istorinius Barboros Radvilaitės portretus. Neabejotinai dailininkė buvo susipažinusi su Luko Kranacho Jaunesniojo, Józefo Simmlerio, Vaitiekaus Geršono ir kitų dailininkų nutapytais darbais. Barbora abiejuose ekslibrisuose vaizduojama su prašmatniu galvos apdangalu, bet be karūnos, o Jonui Jurašui išraižytoje miniatiūroje virš karališkos Žygimanto Augusto monogramos iškyla karūna su ją puošiančiu kryželiu, žemiau įkomponuotu užrašu LITVA ir Barboros Radvilaitės siluetu. Lotynų kalba įrašytas Lietuvos vardas ir Vytis atgyja aktoriui, poetui, Lietuvos laisvės šaukliui K. Geniui skirtame oforte. Iš kur jauna grafikė sėmėsi drąsos vaizduoti tautos ir tikėjimo simbolius gūdžiame sovietmety?
Gal ją užgrūdino ir suteikė stiprybės dar studijų metais prasidėjusi kraštotyrinė ir etnografinė veikla, pažintis su draudžiama spauda, žygiai su bendraminčiais iškilių Lietuvos asmenybių ir istorinių įvykių pėdsakais? Toks pasipriešinimas okupaciniam režimui vienijo daugelį to meto kūrėjų. Gražina Didelytė – nuostabaus talento kūrėja, jos grafikos lakštai, iliustracijos pripažinti plačiai už Lietuvos ribų, ypač aukštai vertinami ekslibrisai. Pasak profesoriaus, menotyrininko Vytenio Rimkaus, stebina preciziška, vos ne mikroskopiška raižysena, kiekviename autoriniame atspaude įgyjanti naujų atspalvių. Dailininkės maniera nepaprastai kruopšti, išbaigta, o kartu – kupina fantazijos, improvizacijos. Laisvas linijų tekėjimas, lyg ir atsitiktinis jų bangavimas ir susipynimas, derinasi su apgalvota ritmika, kompozicijos logika.
Grušas didžiavosi dailininkės dovana, labai ją brangino. Galbūt todėl savo ekslibrisą dovanojo mylimai žmonai. Juk miniatiūra liko namuose, ilgai šildė ir džiugino...
 
Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė.
 
Visa galerija
Atgal