Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

MEILĖ YRA NEPAPRASTA DIEVO DOVANA

Šią savaitę gyvename laukimu – gražios pasakos, stebuklo, kuris atneš mums tikėjimą, viltį ir meilę...
Įdomaus eksponato skiltyje – vaikų rašytojos, mokytojos, Maironio dukterėčios Danutės Lipčiūtės Augienės (1914–2020) sukurti ir mums padovanoti stebuklai. Rašytoja keliavo per gyvenimą dėdės Maironio nubrėžtomis gairėmis, siekdama harmonijos, tobulėdama kaip asmenybė. Iš dėdės Jono ir tetos Marcelės Mačiulių patyrusi daug meilės, vėliau dosniai dalijo ją kitiems.
Nuo rašytojos pirmųjų atvykimų iš Amerikos į Lietuvą užsimezgė graži draugystė su Maironio lietuvių literatūros muziejumi. Remiantis jos atsiminimais, patarimais buvo restauruojami, atkuriami Maironio memorialiniai kambariai. Tradicija tapo ir jaudinantys susitikimai su šia rašytoja Maironio namuose bei Vaikų literatūros muziejuje.  
Kiekvieną žiemą Maironio didžiojoje svetainėje skleidžiasi balta pasaka – kalėdinė eglė puošiama D. Lipčiūtės-Augienės rankų darbo žaisliukais – įmantrių formų sunarstytais, sudurstytais, suklijuotomis snaigėmis, lelijomis, tulpėmis, žvaigždėmis, širdelėmis, varpeliais...
Kitas stebuklas – mums dovanota knyga „Močiutės pasakos“, išleista 1985 m. Čikagoje. Joje rasite pasakų ne tik „mažiems, bet ir dideliems“. Tai pasakojimai apie meilę Tėvynei, lietuviškam žodžiui, apie meilę ir gailestį vargstantiesiems. Kvietimas dalintis, užjausti, suprasti, pakelti suklupusį, į pašalius nustumtą vargšą pulsuoja kiekvienoje pasakoje. Rašytoja kviečia stabtelti, apsižvalgyti aplink, įsiklausyti į Visatą.
D. Lipčiūtės-Augienės darbai nesiskyrė nuo žodžių, ji savo pavyzdžiu mokė saugoti, branginti ir puoselėti amžinąsias vertybes. Apie tai byloja ir jos laiškas – dvasinis testamentas, kurio ištrauką galime perskaityti artėjant šv. Kalėdoms, stabtelti, įsiklausyti į stebuklingai paprastus žodžius...
 
„Mano vaikams,
Per Kūčias mano siela pritvinkusi daugiaspalvių jausmų, ruošiantis sutikti savo išskridusius iš lizdo paukštelius, o ir daug skausmo, kad ne visi sugrįš... Tada mintys, lyg nepažaboti eržilai – lekia dar tolyn, tolyn, tolyn – į mano jaunystę, į mano tėviškę, į mano sesučių ir brolių namus ir lyg paukštis atsimušęs į uždarą langą – širdis verkia ir vaitoja. Ir norėčiau aš jums, brangūs vaikai, tada nors dalį savo jausmų pasakyti, pasidalinti, kad jūs kiek susimąstytumėt, kad man palengvėtų krūtinėje smaugianti gėla. Bet... mes neturim laiko, mes skubam visada. Mes susirūpinę daugybę dalykų, kurie mus blaško, o visa tai, kas mūsų širdyje – atrodo gali laukti, nes tai nereikalingas jautrumas... <...> Žvelgiu į Jus visus ir džiaugiuosi, kad Jūs mylitės. Meilė yra nepaprasta Dievo dovana. Be meilės žmogus būtų medis, akmuo, ola. Bet meilė nėra daiktas. Ji gyva, jautri, nuolat klausanti, nuolat pulsuojanti. Ji lyg paukštė, kurią reikia prisijaukinti, ji lyg peilis, kuris gali atšipti ir nepjauti, o tik draskyti. Būkite kantrūs, švelnūs ir nuolankūs, mylėdami vienas kitą ir savo vaikus. Išklausykite vienas antro ir niekad neikite iš namų, ar miegoti, nesuradę bendrą išeitį. Nebūkite grubūs kito meilei, kito reikalui, nors tai iš karto atrodytų ir kvaila. Vaikučiams būkite kantrūs ir duokite daug savęs, kuo mažiau lepinimų, surištų su jų užgaidomis. Nereikia jiems įprasti gauti viską lengvai, ir nereikia galvoti, kad kas nors ką nors privalo duoti. Viską ką gauname iš kitų gero yra dovana. Dovanos yra be mūsų valios ir jų mes negalime reikalauti. Už kiekvieną gerą žodį, šypsnį, patarnavimą, reikia mums visiems išmokti padėkoti ir jausti dėkingumą. Mokinkimės duoti kitiems – nebūtinai daiktais ir pinigais – savimi – savo paslaugumu, gerumu, patarnavimu.
Esu laiminga, kad Jūs visi nepamirštate Dievo ir savo gyvenimus tvarkote pagal jo duotas gaires. Jam kasdien padėkokit už viską ką turit, nors kartais tai būtų didžiausias skausmas. <...> Dabar gi aš jaučiuosi, tarsi išeidama į ilgą kelionę. Stoviu tarpduryje ir atsisukus atgal žvelgiu į savo namus – norėtųsi juos palikti švarius, gražius, tvarkingus... Ir štai – ten aštrus kampas, ten kažkas ne vietoje, ten per daug, o ten – trūksta... Ir tik Jūs, Brangūs vaikai, galit man padėti – daugiau dėmesio kreipkite į savo dvasinį gyvenimą, į asmenybę, į šeimos šilumą, į žmogų tiek savo žmonose, vyruose, ypač vaikuose.
Jūs kiekvienas esate žmogaus dvasios skulptorius, ir jūsų gyvenimas vienas ir vienintelis – kurkite jį tokį, kad išeidami į amžiną kelionę galėtumėm lengva širdimi pasakyti: padariau viską ką galėjau. Geriau nieko nebūčiau galėjęs padaryti... Myliu Jus visus, labai – labai – Mamutė, Močiutė Amen.“
                                                                                  

 Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal