Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MAIRONIUI – 155

...ruduo ant lauko, murkso tik rugienos, bet šalia žaliuoja rugiai; nesveikas oras, seniukai miršta, bet piršliai joja, bus vestuvės; ruduo nudraskė gamtos vainikus, bet gamta pribarstė sėklas, kurias pavasario oras palaimins; aš nelinksmai dabar giedu, bet linksmesnė mūza kitą palaimins poetą.

Štai tokius rudeniškai melancholiškus žodžius Maironis užrašė ant skiautelės popieriaus, greičiausiai – rudenėjant. Šioje trumpoje pastraipoje, kaip ir visoje Poeto kūryboje, neapsieinama be gamtos: rugienos, rugiai, gamtos vainikai, sėklos... Kas gi Poetui buvo gamta? Įkvėpimo šaltinis? Ramybės oazė poilsiui? Apsigyvenęs Kaune, pačioje miesto širdyje, Poetas vis tiek negalėjo gyventi be gamtos ir žalumos – užveisęs sodą jį puoselėjo ir juo rūpinosi. Apie šią Maironio aistrą – sodininkavimą, kalbama 155-ųjų gimimo metinių proga muziejaus išleistame leidinyje „Maironio sodas“, kur šalia amžininkų atsiminimų galime grožėtis Aldonos Ruseckaitės užfiksuotomis sodo fotografijomis, lyginti senas, nuo laiko pageltusias fotografijas, kuriose pozuoja pats Poetas, su dabartinėmis – spalvotais gėlių žiedais pasidabinusiomis. 
Dalijamės mintimis bei keliomis fotografijomis iš naujojo leidinio, idant būtų galima palyginti Maironio sodintą sodą su tuo, kurį matome dabar, lankydamiesi muziejuje:

Iš leidinio „Maironio sodas“:

Maironio sodas ligi šiol atrodo paslaptingas, nors poeto čia nebėra jau nuo 1932 m. birželio 28 d. Iš jo laikų medžių išlikę išties mažai, bet užtat kokie! Du galingi ąžuolai, sodinti paties šeimininko. Tuomet du maži ąžuoliukai buvo pasodinti per arti ir šiandieną medžiai auga tarsi vienas su dviem kamienais, nes iš vidinės pusės vienas kitam trukdo kerotis. Išlikusios dvi aukštos, tiesios milžinės – pilkosios tuopos. Jos išduoda, kad Maironis mylėjo šiuo medžius. Kiekvieną pavasarį pražysta aukštaūgė kriaušė. Kurios viršūnė praaugo pačius rūmus. Žydi labai gausiai, baltai lyg dailiausiai išsipusčiusi nuotaka. Kartais tarp žiedų susikrauna lizdelius strazdai ar kiti paukšteliai, puošnioje aplinkoje augina mažylius. Vasarai baigiantis, pribyra kriaušiukų, tačiau senolė skanių, valgomų vaisių jau nebeužaugina, juos sulesa paukščiai. Maironio laikais sode noko sultingos kriaušės, apie kurių skonį sklido legendos. Iki 2017 m. buvo išlikusios dvi poeto sodintos obelys, tačiau netikėtas šv. Velykų sniegas ir vėjai vieną senutę nuniokojo – kamieno viršuje nulaužė visą lają. Tad beliko vienintelė, bet labai simboliška Maironio sodininko obelis, kuri stebuklingai susiformavo, atsijaunino prieš keletą metų. Viena jos pusė yra senoji, pakrypęs kamienas lenkiasi link tuopos, tačiau iš kitos kamieno pusės ėmė augti jaunas ūglis, jis skubėjo ir štai: jaunoji pusė yra kupli, graži, gausiai žydi, o senoji – žiedais irgi nenusileidžia. Iš senolės teužauga rūgštūs mažyliai, anksti nukrenta, o iš jaunosios gal sunoks sveikų, gražių ir skanių obuolių?.. Ypatinga ta obelis – ir lankytojai, ir muziejininkai mėgsta po ja pasėdėti, medelis suteikia jėgų, nes sujungia savyje du šimtmečius, o kamienas laiko senatvę ir jaunystę.

 

Nespalvotos Maironio fotografijos iš muziejaus fondų, spalvotų fotografijų autorė – Aldona Ruseckaitė.

Visa galerija
Atgal