Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
rugsėjo
2018

LIETUVYBĖS SALOS

1988–1990 m. atgauti Nepriklausomybę Lietuvai padėjo ir labai daug nuveikė išeiviai, gyvenę užsienyje. Daugiausia inteligentai, valdininkai, menininkai, pasitraukę į Vakarus 1944 m. Jie laisvame pasaulyje skleidė laisvą žodį, kovojo prieš sovietų priespaudą, rengė įvairias akcijas, kalbėjo per radiją.
Štai rašytojas, fotografas, keliautojas, didis Tėvynės patriotas, iki mirties neatsisakęs Lietuvos pilietybės ir dėl to negavęs Brazilijos pilietybės Petras Babickas (1903–1991) 1946 m. pakliuvo į šią tolimą Pietų Amerikos šalį. Rio de Žaneire 1950–1965 veikė Lietuvos atstovybė, kurios įgaliotasis ministras buvo F. Meieris, o P. Babickas – sekretorius, kultūros ir spaudos atašė. Jo rūpesčiu buvo parengta lietuviško meno paroda (1955), kurią rašytojas populiarino Brazilijos spaudoje, o 1951 m. vasario 16 d. Babickas kalbėjo per Brazilijos valstybinį radiją. Yra išlikęs jo kalbos tekstas, rašytas mašinėle ir dar daug taisytas ranka (Įdedame jį perspausdintą). Tai išties labai jautri ir patriotiška kalba. Brazilijoje Babickas rengė literatūros vakarus, vedė radijo laidas, išleido informacinių leidinių apie Lietuvą ispanų, portugalų, anglų kalbomis.
P. Babickas visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir jis norįs grįžti į Tėvynę tik tada, kai Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė.
 
Petro Babicko žodis per Valstybinį Brazilijos radiją 1951.II.16 d.:
 
                      Malonūs radijo klausytojai, sesės ir broliai lietuviai!
 
Pirmą sykį per Brazilijos valstybinį radiją girdite lietuviškai kalbant ir dar tokią reikšmingą  - visų brangiausią mūsų tautai dieną – Vasario 16! Kodėl mums teko ši garbė? Tai nuopelnas mūsų gimtosios kalbos, nuostabios lietuvių kalbos, apie kurią garsusis prancūzų mokslininkas  Elise Reclus yra parašęs – „Jei tautos vertė būtų sprendžiama pagal kalbos gražumą, lietuviai būtų pirmoje vietoje visų Europos tautų šeimynoje“. Mūsų kalbos senoviškumo ir gražumo paveikta Radiofono vadovybė pakvietė mus prabilti radio bangomis, kad ne tik lietuviai, bet ir Brazilijoje žmonės galėtų jos pasiklausyti.
Pasaulis yra dabar mažytis. Akimirka ir radio bangos jį aplekia. Lėktuvu vienos paros pakanka pasiekti Lietuvą, o  tačiau mes tik mintimi į ją tegalime nuskristi. Mintimis mes, lietuviai, šiandie išblaškyti visame pasauly, esame vieningi, sudarome nedalomą vienetą, pasaulio plėšikų nuskriaustą ir kenčiantį, tačiau nenusimenantį ir kovojantį. Mūsų tėra 4-5 milijonai visuose žemynuose. Atrodo, taip maža. Tačiau, anot M. Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus „Jei ant didumo pareitų, karvė zuikį pralenktų“. Laimė, taip nėra. Atvirkščiai: lietuvių tautos kūrybos ir proto žvilgesiu ir mūsų kultūros žiedais kaišėsi kitos tautos. Visą eilę valdovų davėme kaimynams, o kūrybos galiūnų, kaip Čiurlionis, Milašius, vardai liks amžiams gyvi žmonijos istorijoj. Šimtus savo vaikų Lietuva davė pasaulio civilizacijai, o šimtai tūkstančių jų padėjo savo galvas kovos lauke, gindami Vakarų Europą nuo totorių antplūdžio ir sulaikė vokiečių žygį į Rytus, sutriuškindama juos Žalgirio laukuose... Tuo pat drąsumu ir didvyriškumu žavi mus, esančius toli nuo tėvynės, mūsų broliai – kovojantieji pavergtoje Lietuvoj. Visada tebūnie jie pavyzdys mums: kur būtume ir ką beveiktume, mūsų pirmasis tikslas tebūnie darbuotis šviesesnei tėvynės ir mūsų tautos ateičiai. Nė viena tauta nėra parodžius tiek gyvybingumo ir drąsos kovoje dėl laisvės, kaip lietuvių tauta. Ji amžius išlaikė nesuteptą sąžinę ir dorovę. Ji niekam negeidė ir nedarė pikto. Kadaise priklausiusių Lietuvai žemių gyventojai vadina save lietuviais, prisimindami humaniškiausį Lietuvos valdymą, kai Lietuvos sienos ėjo nuo Baltijos lig Juodąją jūrą ir kai ji buvo galingiausia to meto valstybė. Mums yra svetimas slavų gobšumas, kaip yra papiktinantis germanų išdidumas ir materialumas. Mus dar veikia  protėvių tradicija, protėvių, apie kuriuos prieš 2000 metų romėnų istorikas Tacitas  yra pasakęs – žmoniškiausioji tauta. Mes esame paveikti mūsų nuostabios tėvynės grožio, kur kiekvienas kampelis apsuptas pasakų ir padavimų, kur medžiai turi šerdį, kaip lietuviai – širdį... Mes paveikti tėvynės grožio, o jis gimdo gėrį, todėl tad lietuviai tokie atlaidūs net priešams. Mūsų tauta ir prieš krikštą meldės pasaulio kūrėjui ir negarbino stabų, neveltui vyskupas Adomas VIII a. pasakė „Tiek dorybių turi lietuviai, kad atrodo, jog ši tauta yra tikrai krikščioniška.“ Lietuviai! Nuolatiniu budėjimu tautinės garbės sargyboje, šventu tikėjimu Dieviškąja išmintimi ir sąžiningu darbu, savo pagarba mums prieglaudą davusių kraštų įstatymams, liepsnojančia meile savo Tėvynei mes ir toliau laikykime aukštumoj lietuvių tautos vėliavą ir Lietuvos garbę. Linkiu Jums, sesės ir broliai, kantrybės išvakarėse pasaulinių įvykių, po kurių nušvis saulė ir mūsų kenčiančiai Tėvynei. Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva! Tebūnie laiminga svetingoji Brazilija.  (Kalba netaisyta).
 
Parengė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė
Visa galerija
Atgal