Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

LIETUVOS VARDAN

Ši savaitė – ypatinga. Ją pradedame džiugiai prisimindami 1990 metais pasirašytą Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, o baigsime kovo 16 d. minėdami knygnešius ir jų nepamirštamus darbus. Mintyse šios dvi, regis, gerokai nutolę datos darniai jungiasi į istorijos grandinę... Tautinis atgimimas, tautos laisvės siekis iš pradžių visada gimsta kelių žmonių galvose ir darbuose. Carizmo priespaudos laiku tai buvo žmonės, dirbę pogrindyje, savo kuprinėse išnešioję lietuvių kalbą ir pačią Lietuvą... Beatodairiškai rizikavę gyvybe dėl bendro tikslo, tačiau daugelis taip ir likę užmarštyje.
Šiandien pristatome knygnešį, kurio vardą vis dar mename. Įdomus Jono Luobikio (1864–1941) portretas saugomas muziejaus archyve. J. Luobikis gimė Barštinės kaime, Marijampolės r. Lietuviškai skaityti išmokė tėvas iš J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje išleisto elementoriaus. Vėliau, sukūręs šeimą, pats dirbo daraktoriumi, mokė aplinkinių kaimų vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Už tai buvo rusų valdžios persekiojamas, jo namuose ne kartą darytos kratos. Sasnavoje, nusipirkęs namą, įsirengė krautuvėlę, kurioje ne tik prekiavo, bet ir susitikdavo su knygnešiais. Žmonės čia gaudavo ne tik norimų prekių, bet ir lietuviškų leidinių. 1899 m. caro valdžia nubaudė J. Luobikį 6 mėnesius kalėti ir 2 metams tremties. Kalėjo Peterburgo Kryžių kalėjime, ištrėmimo vieta pasirinko Žitomirą Ukrainoje. „Šis kalėjimas vadinamas „Kresty“ todėl, kad jo rūmai turi kryžiaus (krest – kryžius) pavidalą. Tai didžiulis kalėjimas ant upės Nievos kranto, su pora tūkstančių kamerų. Kaliniams būdavo duodamas darbas, žiūrint profesijos arba noro. Bet darbas – privalomas. Luobikis, nemokėdamas jokio amato, gavo šeivas trinti. Vidutiniškai dirbdamas, galėjo uždirbti per dieną 80 kap.“ (Kostas Savickas. Per kalėjimus ir teismus (Jonas Luobikis). – Knygnešys. T. II., Kaunas, 1928).
Grįžęs į Lietuvą, lietuviškos spaudos platinimo darbo nemetė. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. 1906 m. vėl buvo suimtas ir kalintas Kalvarijos kalėjime. Nepriklausomybės metais J. Luobikio, kaip ir kitų žymių knygnešių veikla, buvo įvertinta: 1930 m. paskirta 50 litų knygnešio pensija, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino I-ojo laipsnio medaliu. Tačiau 1941 m. birželio 15 d., vėl rusams okupavus Lietuvą, areštuotas ir su dukters mokytojos Onos Stasiulevičienės šeima ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą daugiau nesugrįžo – ten ir mirė.
Būna laikas, kai istorijos aplinkybės reikalauja iš mūsų didvyriškų poelgių, rizikos ir atsidavimo. Būna, kad gyvenimas nurimsta ir teka įprasta vaga. Po ypatingų, neramių 1990-ųjų mums tereikia gyventi ir diena po dienos kurti savo šalį tokią, apie kokią knygnešiai tegalėjo svajoti...
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė.

 

Visa galerija
Atgal