Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„LIAUDIES BALSAS“, ARBA N-14

Praėjo dar tik keli dešimtmečiai nuo to laiko, kai Lietuva „klestėjo vieningoje tarybinių tautų brolijoje“. Vieni jį prisimena su nostalgija, kiti su pasibaisėjimu. Man to meto siurrealistinė tikrovė kartais sukelia juoką. Specifinis tų dienų reiškinys buvo vadinamasis liaudies balsas. Pagrindinė liaudies balso pareiga buvo rūpintis tarybinio piliečio moraline sveikata ir jo politine bei ideologine branda. Puikiu liaudies balso pavyzdžiu gali būti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas vienos skaitytojos laiškas literatūrinio „Pergalės“ žurnalo redakcijai, atsiliepiant į Leonido Jacinevičiaus apysakos „Maratonas“ publikaciją 1968 metų pirmajame numeryje. Primenu, kad, anot literatūros kritikės habil. dr. Jūratės Sprindytės, Leonidas Jacinevičius buvo „miestietiškojo mentaliteto reiškėjas prozoje, analizuojantis maištaujančio jaunuolio ir besiblaškančio intelektualo situaciją 7–9-ojo dešimtmečių slogutyje. Svarstoma kartos, gimusios „ant betono“, šaknų problema, nerimo ir įtampos šaltiniai, pasaulėjautoje vyraujantis reliatyvumo pojūtis.“ Toliau pateikiamų citatų, išrinktų iš dviejų mašinraščio lapų apimties laiško, autentiškos kalbos netaisiau. Savaime suprantama, nenurodau ir autorės pavardės bei adreso.
Būdingas liaudies balso bruožas buvo kalbėti daugiskaita, vartojant įvardį MES: „Š. m. „Pergalės“ 1 nr. skaitydami Leonido Jacinevičiaus „Maratonas“ daugiau kaip nustebome.“ Toliau prasideda rimta kūrinio analizė. Kaip visi žinome (tai buvo paskelbta viešai iš televizoriaus ekrano), tarybiniais laikais sekso nebuvo, o L. Jacinevičius savo apysakoje išdrįso tuo suabejoti. Liaudies balsas negalėjo į tai nereaguoti: „Kas per „grožis“, per „naujiena“ (tik smalsaujantiems paaugliams) lyčių poravimasis – „pati šlykščiausia, begėdiškiausia ir vulgariausia žmonių santykių pusė“ (N. Pogodinas. „Gintaro karoliai“), net dar – kaip po to pasturgalį nusiplauna… Tai ir taip jau pakrikusiam mūsų jaunimui išrišimas ir pakurstymas pūdytis. Jeigu tokiu „menu“ skatinamasi kur nors baigiančiame supūti kapitalistiniame pasaulyje, na tai – ir padėk dieve. Greičiau nusivalys žemelė. Bet pas mus… Ir dar „Pergalėje“…“ Toliau liaudies balsas konstatuoja, kad apysakos veikėjai – studentai lituanistai – ne tik pripažįsta sekso egzistavimą, bet yra įjunkę ir į kitas kapitalistinio pasaulio nuodėmes – alkoholizmą, tingėjimą, vidinį išglebimą ir t. t. (Šį perdėtą liaudies balso rūpinimąsi moraline sveikata apibūdinčiau siurrealistiniu sovietinio davatkiškumo terminu). Vėliau ateina eilė ir pačiam apysakos autoriui – nustatomas jo politinis ir ideologinis nebrandumas: „Autorius, bemandravodamas, gal nusirašęs kurį „anų“ „šedevrą“, pritaikė savo „lediniais skliautais pasauliui“, bet iš kur jaunam (turbūt), išmokslintam toks voro pomėgis? Ir kodėl mūsų universiteto veltui mokomų, aprūpintų bendrabučiais ir stipendijomis studentų „pasaulis – lediniai skliautais“?“ Po visų konstatacijų ir išvadų liaudies balsas pereina prie konstruktyvių pasiūlymų ir pateikia receptą, kaip gydyti šiuos tarybinį gyvenimą juodinančius netikėlius: „Jei jau tikrai taip, jei tokie mūsų „lituanai“ (apysakoj teigiamo – nė vieno) ir juos išauklėjusieji ponai profesoriai, tai – į plėšinius, paršus, meteliams kitiems, o ne į liaudį jos pūdyti, nusisiurbusius jos prakaitu.“
Juokas juokais, bet būtų toks laiškas parašytas dvidešimt metų anksčiau, neabejoju, kad L. Jacinevičius būtų atsidūręs ne plėšiniuose, kaip linkėjo liaudies balsas, bet žymiai atšiauresnio klimato zonoje. Kita vertus, nors negaliu tvirtinti, manau, kad ir L. Jacinevičius, ir „Pergalės“ redakcija dėl šio laiško galėjo turėti nemalonumų.
Pabaigoje klausimas – ar pastebėjote, kad šis liaudies balsas savo spalvinga kalba, kategoriškumu ir siekiu nulinčiuoti autorių labai primena nūdienos tautos balsą, dažniausiai skambantį interneto straipsnių komentatorių lūpose? Nieko naujo po saule.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal