Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LAIŠKAS MAIRONIUI

Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis tarp savo knygos „Theologisch-praktische...“ (1901 m.) lapų įdėjo Juozo Venckaus laišką... Šis laiškas – jėzuitų ordino atkūrimo Lietuvoje istorijos reikšminga detalė. 
O istorija prasidėjo 1540 m., kai Ignacas Lojola įkūrė Jėzaus Draugiją – Romos katalikų vienuolių ordiną. Pirmieji jėzuitai į Lietuvą atvyko jau 1569 m. 1773 m. popiežiaus dekretu ordinas buvo panaikintas, vėl atkurtas 1814 m. Tačiau Lietuvoje ordinas buvo atkurtas tik 1923 m.
1920 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius Benediktas Andruška parašė jėzuitų ordino generolui V. Ledochovskiui laišką – prašė leidimo steigti jėzuitų mokyklą Kaune. Tais pačiais metais buvęs Kauno kunigų seminarijos auklėtinis Juozas Venckus tapo ordino kandidatu Vokietijoje. Tuo metu buvo dar vienas lietuvis kandidatas – klierikas Jonas Paukštys. B. Andruškos prašymas ir du lietuviai kandidatai paskatino ordino generolą apsvarstyti jėzuitų grįžimo į Lietuvą galimybes. Jėzaus Draugijos Vokietijos provincijolas B. Bley, gavęs ordino generolo įsakymą važiuoti į Lietuvą ir užmegzti ryšius su dvasininkais, paprašė J. Venckaus parašyti rekomendacinius laiškus vyskupui P. Karevičiui, prelatui A. Dambrauskui ir Kauno kunigų seminarijos rektoriui prelatui J. Mačiuliui-Maironiui. Taip Maironis gavo šį J. Venckaus laišką:
„Gerbiamas Kunige Rektoriau!
Kada aš 1920 metais Lietuvą norėjau apleisti, visiems kilo klausimas, ar aš besugrįžiu, ar aš kada bematysiu mano mylimą kraštą. Aš išvažiavau. Aš tą kraštą vis mylėjau ir kas man iš Lietuvos beliko ir apie Lietuvą kalbėdavo – tai būdavo „Pavasario Balsai“. Jie man visados ką nors naujo apie Lietuvą pasako ir tarp kitų minčių, jie man sako: Vaikeli, būk nekaltu jaunikaičiu, tapk šventu žmogumi, mylėk savo tėvynę, nors ji ir labai suvargusi, Dievas duos mums ir didvyrių. Aš visados meldžiuos už Lietuvą ir stengiuos gerai mokytis, kad paskui geriau galėčiau Lietuvoje dirbti.
Dabar jau viskas paaiškėjo: Jezuitų Generolas, manydamas, kad gal vokiečių jezuitai geriau Lietuvai galės padėti, negu lenkai, priskyrė Lietuvą vienai vokiečių provincijai (niederrheinische Prowinz), kad paskui atskirą Lietuvos provincija įsteigtų, kaip tai viduriniuose amžiuose būvo, mus lietuvius jezuitus, kaip tik mokslus pabaigsime, į Lietuvą siųsti ir Provinciolui įsakė pačiam to krašto padėtį apžiūrėti, ką jis dabar ir daro. Jis yra labai geras žmogus ir mus lietuvius labai myli. Jis noriai važiuoja į Lietuvą ir važiuodamas mielai sutiko šį laišką Tamstai įteikti.
Pora žodžių apie mane noriu pasakyti. Noviciatą jau apleidau, atvažiavau į ordino collegium maximum. Iš viršininkų malonės greit galėsiu amžinuosius ordino apžadus padaryti. Mokslai tęsias ilgai: pilosopijos 3 m., teologijos 4 m., ir dar vienus metus būsiu terciate.
Jau daugiau lietuvių į ordiną pastojo. Mes norime būti visų paskutinieji tarnai. Sugrįžę į Lietuvą, Bažnyčiai tarnausime, dvasiškijai, tėvynei, žodžiu visiems.

Nusižeminu Tamstos Malonybei
Paklusnus J. Venckus.
Rugsėjo 11 d. 1922 m.
Golandija, Valkenburgas,
Ignatius colleg.“

Parengė vyr. fondų saugotoja Reda Rėklytė

Visa galerija
Atgal