Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2018

KOKIA MOKYTOJA BUVO S. NĖRIS?

Nežinia, kuris pirmas – rašytoja Salomėja Nėris ar jos vyras Bernardas Bučas – į rankas paėmė nedidelį languoto popieriaus lapelį, kurio vandens ženklai rodo, kad pagamintas jis visai netoli Palemono, kur gyveno neseniai įsikūrusi dviejų menininkų šeima. „Lietuvos popierius. Petrašiūnai“ – skelbia įrašas, o mes tarpukario spaudoje skaitome pranešimą, kaip Lietuvoje pradėto gaminti popieriaus kokybė pranoksta užsienietiškąjį, todėl gyventojai skatinami palaikyti vietinius gamintojus ir pirkti gal kiek brangesnį, bet geresnį lietuvišką popierių. S. Nėris tokį ir įsigijo.
Dabar kiek pageltusiame lapelyje skaitome švelniai paprastu pieštuku rašytą tekstą. Šį kartą – nesudėtingus sakinius, S. Nėries paruoštus gimnazistų lietuvių kalbos gramatikos pamokoms. Veiksnys, tarinys, pažyminys, papildinys... – bando perprasti mokiniai. „Ežero vanduo buvo toks grynas, jog akmenėlius galėjai skaityt. Karalaitis klausė našlaitę, ko ji tyli“, – diktuoja jiems mokytoja Salomėja. Ji, tiesa, ne itin mėgo mokytojos darbą, ypač gramatikos pamokas. Aistringu, polėkio kupinu balsu apie literatūros kūrinius kalbėdavusi poetė gramatikos pamokose staiga prislopdavo, nurimdavo. Tačiau rašytojos autoritetas ir asmenybės jėga mokinius veikė ypatingai. Kauno III-ioji gimnazija buvo trečioji mokykla, kurioje S. Nėriai teko mokytojauti, ir gimnazistai smalsaudami laukė atvykstant garsios poetės, kuri netrukus jiems aiškins sakinio sandarą.
Rašytojas E. Mieželaitis vėliau prisiminė pirmąją mokytojos dieną gimnazijoje: „Kai ji pirmą kartą pasirodė ankštame mokyklos koridoriuje, visas koridorius staiga nuščiuvo ir prasiskyrė – tarsi  marga vėduoklė. O jaunų smalsuolių akys nukrypo į neaukštą, dailaus apskrito veido, lygiai sušukuotų plaukų, elegiškų akių, gana kuklią ir kartu elegantišką moterį, kuri smulkiais ir grakščiais žingsneliais skynė sau taką per tirštą mokinių minią.“ Marijonas Krasauskas-Marukas vėliau pasakojo, kokį įspūdį paliko nauja mokytoja, juos švelniai vadinusi „brangiaisiais“: „Ji niekada nešūkaudavo, net nepakeldavo balso. Kukliai apsigaubusi languota skara, stovėdavo klasės gale, prie mergaičių suolų, ir aiškindavo pamoką. Ar gerai atsakydavai, ar blogai, ji visiems vienodu ramiu balsu sakydavo: – Sėsk, brangusis, – ir rašydavo pažymį.“
Kitoje lapelio pusėje – juodu rašalu rašytas B. Bučo įgaliojimas S. Bučienei paimti iš taupomosios kasos 600 litų. Jis datuojamas 1938 metų rugsėjo 20 d. Tą dieną poetė turėjo tik ketvirtą pamoką, todėl spėjo nueiti iki taupomosios kasos paimti pinigų. Tokios nemenkos sumos tikriausiai prireikė namo įrengimui. Jaunoji šeima 1937 m. rudenį įsikėlė į naujuosius namus, tačiau sutilpo viename mažučiame kambarėlyje ir virtuvėje, kurie tuomet buvo įrengti. Prieš akis dar buvo daug darbų.
 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė

Visa galerija
Atgal