Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
rugsėjo
2018

KNYGA, KURIA DIDŽIAVOSI JUOZAS GRUŠAS

Juozo Grušo bibliotekoje 1979 metais atsirado ypatinga knyga. Ją iš Amerikos atsiuntė rašytojo jaunystės bičiulis Stepas Zobarskas. Tai G. Robert Carlsen ir Miriam Gilbert sudarytas serijos Rašytojai ir jų temos leidinys British and Western Literature (Didžiosios Britanijos ir Vakarų literatūra, III leidimas). 415–421 puslapiuose publikuojama S. Zobarsko į anglų kalbą išversta J. Grušo novelė Kelionė su kliūtimis (A Trip with Obstacles) ir trumpa autoriaus biografija. 

Juozas Grušas apibūdinamas kaip universalus Lietuvos rašytojas – dramaturgas, romanistas ir apsakymų autorius, daugiausia parašęs šalies politinio ir socialinio pakilimo laikotarpiu, t. y. Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metais (1918–1940). Pažymima, kad daug literatūros tyrinėtojų ir skaitytojų pagyrų sulaukė jo romanas „Karjeristai“ (1935 m.) ir 1937 metais išleista apsakymų rinktinė „Sunki ranka“. Teigiama, kad psichologinio realizmo dvasia persunkta drama „Tėvas“ iškėlė jį į pirmąsias lietuvių dramaturgų gretas, o 1957 m. sukurta tragedija „Herkus Mantas“ laikoma sėkmingiausiu šiuolaikinės Lietuvos dramos kūriniu. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ biografijos autoriaus pristatoma kaip dramaturgo žingsnis link fantazijos ir grotesko teatro.

Gūdžiais TSRS sąstingio laikais rašytojas savo namų svečiams leisdavo pasklaidyti knygą, kurioje jis pristatomas kaip laisvos Lietuvos rašytojas, ir su pasididžiavimu primindavo, kad 1940 metų liepos 23 dieną JAV valstybės departamento sekretorius Sumneris Wellesas suformulavo Vašingtono poziciją nepripažinti Baltijos šalių aneksijos. Šis svarbus dokumentas palaikė Lietuvą, Latviją ir Estiją ir garantavo tarptautinį pripažinimą bei galimybę jų diplomatinėms misijoms veikti visus 50 okupacijos metų. Juozas Grušas buvo įsitikinęs, kad JAV palaikymas suteikia Lietuvai ir jos žmonėms ryžto ir jėgų nepasiduoti kovojant dėl savo laisvės. Nuoširdžiai džiaugėsi rašytojas ir dėl to, kad jo novelė skelbiama šalia Čarlzo Dikenso, Antono Čechovo, Franco Kafkos, Džeimso Džoiso ir kitų pasaulinio garso rašytojų kūrinių.

Knygoje British and Western Literature publikuojama novelė apie nekasdienišką kelionę, kai aštuoniasdešimt vienerių sulaukęs ūkininkas Valiulis rengėsi mirti ir palikti „visko pertekusį ūkį, dvidešimčia metų už save jaunesnę bevaikę žmoną, plačius laukus ir mėlynus skliautus su baltais debesimis“. Anot literatūros kritiko Jono Lankučio, „beveik kiekviename J. Grušo kūrinyje esti kažkoks gaivalas, kuris nesutelpa „normaliuose“ kasdienio gyvenimo rėmuose, keistai nukrypsta nuo bendrų dėsningumų, meta iššūkį likimui. Daugelyje ankstyvųjų apsakymų šis gaivalas yra ne kas kita kaip autoriaus ironija, įkurdinta komiškose tikrovės situacijose“. Apsakymas „Kelionė su kliūtimis“ (1937) atskleidžia J. Grušo humoristo talentą, jau gerokai išlavintą ankstyvuosiuose rašytojo feljetonuose, gal todėl labai žaismingai, net anekdotiškai papasakota istorija šiame leidinyje (komentaruose po novelės tekstu) lyginama su Moljero – prancūzų dramaturgo, vieno garsiausių komedijos meistrų – kūriniais. Knygos sudarytojai abiejų rašytojų kūrinius įdėjo į „Žmogiškųjų silpnybių“ skyrių. Aptardami J. Grušo aprašytą įvykį, jie provokuoja skaitytojus ir kviečia į neįprastą kelionę – iš gyvenimo į mirtį – pažvelgti kaip į autoriaus pajuokos objektu tapusią pagrindinio herojaus žmonos ir kaimynų ruošą skubiai atsisveikinti su karšinčiumi ir žinojimą, kad viskas turi klostytis pagal „planą.“ „Tvarka – pagrindinis dalykas, ir ūkininkė tatai puikiai žinojo. Vyro mirčiai buvo pasiruošusi taip, kaip, sakykim kokio nors dienraščio redakcija, sergant karaliui, patriarchui, pranašui ar šiaip tolygaus rango piliečiui. Buvo jau sudaigintas ir sumaltas salyklas, pasirūpinta apynių, nuo aukšto iš skrynios atneštas grabnyčių pundelis ir nupirktas juodas karstas su pasidabruotais kraštais, kuris tuščias stovėjo viralinėje ant užlų ir laukė ramaus, padoraus gyventojo.“ Kai prie ligonio lovos susirenka kaimo moterėlės, turinčios didelę marinimo praktiką ir stengiasi kaip pridera, padoriai išlydėti jį į paskutinę kelionę, senolis staiga atgyja, pasipiktina, veja laidotuvių tvarkos žinoves lauk ir sugriauna ritualą. Negana šio akibrokšto, dar pareikalauja barščių ir pavalgęs lipa iš lovos. Finale užsidega viralinė, ir maištautojas Valiulis, išėjęs į kiemą, pamatė nuostabų dalyką – ant užlų liepsnojantį jam skirtą karstą. „Visas jo veidas sušvito šypsena. Na, ir sekasi jam šiandieną! Jis kumštelėjo šalia stovinčiam kaimynui ir parodė: – Dega!“
Apsakymo autoriaus šmaikščiai atskleista „normalaus“ ir „nenormalaus“ priešprieša knygos sudarytojų įvardinta kaip sužlugdyta kelionė, o skaitytojai, pagal istorijos pavadinimą tikėdamiesi, kad bus kalbama apie išvyką iš taško A į tašką B, nenusivilia, bet įsitraukią į patrauklų pasakojimo ritmą ir suvokia, jog žmogaus gyvenimas yra įvairus ir kupinas netikėtumų ir kliūčių netgi išsiruošus į paskutinę savo kelionę. Tada tenka sustoti...
 

Paruošė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal