Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
07
balandžio
2020

KILTI – LINK PAUKŠČIŲ TAKO ŠVIESULIŲ...

Šiemet, vasario 18 dieną, minėjome poetės, prozininkės Petronėlės Orintaitės (1905–1999) 115-ąsias gimimo metines. Ji buvo ne tik talentinga rašytoja, bet ir charizmatiška asmenybė, profesionali mokytoja. Jos globojama subrendo kūrybinga literatų karta. Vienas iš jų – poetas, redaktorius Kazys Bradūnas, kuris iki pat gyvenimo pabaigos dėkojo savo mokytojai už įskiepytą meilę rašytam žodžiui.
Suvalkijos lygumų duktė, gimusi Liepalotuose, Šakių r., mokėsi Keturnaujienoje, Kudirkos Naumiesčio progimnazijoje. 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, o 1929 metais – humanitarines studijas Kauno universitete. Laikinoji sostinė kerėjo kultūriniais renginiais, teatrais. Universitete imponavo profesionalūs dėstytojai, iš kurių sėmėsi daug žinių. P. Orintaitė rašė: „Kaunas – tai vienas mano mylimiausių miestų, giliai širdin ir atmintin įsmegęs: jis lig šiol nepamirštamais įspūdžiais mane tebegaivina ir šildo... Kaune taip skaidriom viltim skleidės ir tarpo manoji jaunystė; čia ir mano išmintis studentiškų mokslų skanėstais smaguriavo ir brandinosi, čia ugdėsi kūrybinių jėgų diegai. Ir patraukė mane vis aukštyn kilti – link Paukščių Tako šviesulių. <...> Tebemyliu Kauną ir tebeminiu kaip turtingiausią savo gyvenimo atkarpą, o sykiu ir kaip lietuviškos gamtos grožio nepalyginamą stebuklą. <...> mintimis ir sapnais tebevaikštau po liepų dvelksmais kvepiančią Laisvės alėją, pagarbiai praeinu pro uoliai lankytus Universiteto rūmus, kaip mūsų dvasinės brandos versmių šventovę.“ 1929 metais baigusi Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą mokytojavo Tauragėje, Mažeikiuose, Vilniuje, Šiauliuose ir kt. Gimnazijose steigė literatų būrelius, organizavo kultūros renginius. Beatodairiškai mylėjo auklėtinius, ragino juos kurti eilėraščius, rašyti prozą, vesti dienoraštį.
P. Orintaitės kūrybinė versmė prasiveržė dar gimnazijoje. 1926 m. publikavo savo pirmuosius eilėraščius. Vėliau aktyviai bendradarbiavo „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos aide“, „Dienovidyje“ ir kt. Įsitraukė į 1932 m. įsteigtą Lietuvos rašytojų draugiją. 1944-ųjų istorinių pervartų metu su mažu sūneliu Donatu ir vyru Kaziu Januta, pasitraukė į Vakarus. 1945–1949 m. mokytojavo lituanistinėse gimnazijose Augsburge, dalyvavo Lietuvių tremtyje rašytojų draugijos veikloje. Nuo 1949 m. persikėlė į Čikagą, o po dešimties metų į Los Andželą.
Rašytojos kūrybinis palikimas gausus – išleido 18 knygų. Poezijos rinkiniai išleisti Lietuvoje ir Amerikoje. Jos poezijoje vyravo gamtos, moters dalios, o emigracijoje – ir tėvynės ilgesiu prisodrinti motyvai. K. Bradūnas vertindamas jos kūrybą rašė, kad lyrika pasižymi „realiai gražiu sūduvišku kalbėjimu“.  P. Orintaitė išleido nemaža prozos knygų. 1932 m. pasirodė pirmasis novelių rinkinys „Iš sostinės“. Plataus visuomenės dėmesio sulaukė romanai „Paslėpta žaizda“ (1934) ir „Daubiškės inteligentai“ (1937 m.). Rašytoja vaizduoja provincijos inteligentų buitį, gvildena santykius šeimoje, iškelia meilės temą. Emigracijoje P. Orintaitė paskelbė apsakymų, novelių, apybraižų, kūrinių vaikams ir jaunimui. Ji paliko išties dvi ypatingai vertingas atsiminimų knygas „Ką laumės lėmė“ (1965) ir „Liepalotų medynai“ (1971). Jose rašytoja taikliai nušviečia savo artimos draugės S. Nėries gyvenimą, pasakoja apie dėstytojus V. Krėvę, V. Mykolaitį-Putiną ir kitus rašytojus bei kultūros veikėjus. 1976 m. pasirodė romanas apie Lietuvos praeitį „Erelių kuorai“. P. Orintaitė rašė: „Kūrinys gimsta, kai viduj sielos sultim sulydytas tūris iškyla sąmonėn kaip nauja ir prasminga vienovė – veikalas. Literatūros tikslas: liudyti žmogiškos būties ir buities mūsų pasauly tiesą ir esmę. O kiekvienas opusas yra savitas, nepakartojamas. Kaip ir visi žmonės skirtingi – pažiūrom ir formom nėra ribų. Ta įvairovė ir nuolatinė reiškinių kaita, kurią bando išreikšti mūsų veikalai, yra kūrybos grožio ir gėrio bedugnės versmės“.
Kazys Januta kartu su sūnumi Donatu pasirūpino jos atminimo įamžinimu, didelę dalį archyvinės medžiagos perdavė į MLLM. Išskirtiniu eksponatu jos rinkinyje tampa rankraštinis poezijos sąsiuvinis. Pirmas 1938 metais jame įrašytas eilėraštis skirtas „Lietuvai tėvynei“. Kiti eilėraščiai rašyti 1940; o daugiausiai –  „Pilkas vyturėlis“; „Šešupės ilgesys“; „Karo pabėgėliui“; „Žalio lino žemė“; „Žilagalviuos Pirėnuos“; „Ant Naglio kalno“; „Mūs jaunystė“; „Mano širdis“; „Mamytė mano!; „Tėviškėje“ ir kt. – 1945 metais Vokietijoje. Kai kas buvo jau skelbta knygoje „Dirvonų dukterims“. Kiek vėliau, ji grupavo eilėraščius į knygas – „Šulinys sodyboje“; „Dirvonų dukterims“ ir kt.
Daugiau nei 55 metus gyvendama svetimoje žemėje puoselėjo lietuvybę, rūpinosi kūrybos išlikimu. Ji rašė: „Lietuviškas ŽODIS – mums brangiausia tautos gyvybės šaknis. Tai mūsų buities daigiausias grūdas. Ir gerovės laidas. O kūrybinės kalbos vertybių GROŽIS ugdo dvasinius polėkius ir – džiugina GĖRIO šaltinių vis dar alkstančias sielas“.
               

Parengė Išeivių rašytojų skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal