Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KAZIUI INČIŪRAI – 110!

Šiemet spalio mėnesį minime poeto, dramaturgo, prozininko, operų libretų autoriaus, vertėjo, vieno pirmųjų Kauno ir Vilniaus radiofonų diktorių, skaitovo Kazio Inčiūros 110-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Gausiame ir vertingame rašytojo rinkinyje saugoma kukli pageltusi pirmoji eilėraščių knygelė „Su jaunyste“ (1928 m.) bei pluoštas joje publikuotų eilėraščių, sukurtų 1923–1925 m., rankraščių. K. Inčiūra antraštiniame lape juodu rašalu įrašęs jausmingą dedikaciją: „Mano mylimajai Motinai, Broliams ir Seselėms. Tegu jus sveikina ir nuliūdusius linksmina tos mano pirmosios dainos! Jūsų K. Inčiūra.“ Knygelės skyriai – romantiškais pavadinimais: „Jaunystė kaip sakalas jauną vis neša“, „Mėlynojo vakaro šnekos“, „Žalio kaimo lygumose“, „Klonių berželiai“... Ji visa išmarginta autoriaus taisymais juodu pieštuku, kai kurie eilėraščiai perrašyti lapeliuose ir nauji variantai priklijuoti prie publikuojamų – poetas itin atidžiai, kruopščiai redagavo, tobulino savo kūrybą. Rinkinyje dominuoja neoromantinei poezijai būdingi bruožai: ieškoma gėrio ir grožio pradų, vyrauja šviesūs romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, asmeninių išgyvenimų, tyros, idealizuotos meilės ir patriotiniai motyvai, muzikalumas, liaudies dainų poetinės priemonės. Stebina ir K. Inčiūros kaligrafišku šriftu rašyti rankraščiai, pasižymintys rašysenos dailumu, meniškumu ir tvarkingumu (tokia ji išliko iki senatvės).
Savo autobiografijoje K. Inčiūra rašo: „Iš pat mažens mane žavėjo knyga ir teatras, todėl visus tolimesnius metus paskyriau literatūrai ir scenai. Kas davė pradžią? Kas paskatino? Nežinau. Gal mamos dainos ir pasakos, kurių jinai mokėjo devynias galybes? Gal seserų darželiai ir brolių muzika? Gal Vidugirių laukai, miškeliai ir Vašuokos kloniai? Gal ilgesys, atėjus vakarui į tylų gimtinės vienkiemį…“ („Tarybų Lietuvos rašytojai“, t 1. V., 1977 m.).
Eilėraštį „Nepažįstama viešnia“, publikuotą pirmojoje knygoje, poetas sukūrė dar besimokydamas Panevėžio gimnazijoje (1916–1925 m.), kur mokė žymūs pedagogai rašytojai G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė-Dobilas, M. Grigonis (pirmasis jo patarėjas), skulptorius J. Zikaras ir kiti. „Žemaitei grįžus iš Amerikos, Bitė ją atsivedė pas mus, – pamatėme gyvą mylimą rašytoją, klausėmės jos sklandžios žemaitiškos kalbos ir jos kūrinio“(Iš K. Inčiūros autobiografijos). J. Lindė-Dobilas, vos ne universitetiniu lygiu dėstęs pasaulinę literatūrą ir lietuvių klasikus, vadovavo „Meno“ kuopai, kuri vis labiau populiarėjo: moksleiviai rinkdavosi kas sekmadienį, skaitydavo pirmuosius bandymus, diskutuodavo, o mokytojas darydavo išvadas ir aiškindavo. K. Inčiūra buvo tos kuopos pirmininku ir klasės seniūnu. Būsimasis rašytojas, paskatintas mokytojų, spausdino savo kūrybą moksleivių ir jaunimo laikraščiuose, dalyvaudavo gimnazijos chore ir vaidinimuose. Pasakoja prirašydavęs storus sąsiuvinius, dažnai mikroskopiniu šriftu, tačiau gana aiškiai, todėl kai kurie mokytojai jį telkdavęsi perrašyti jų darbus.
1925–1933 m. K. Inčiūra studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lituanistiką, 1926–1930 m. lankė ir baigė Valstybės teatro vaidybos studijas (A. Sutkaus kursas). Studijuodamas ėmė intensyviai rašyti ir spausdinti kūrybą „Iliustruotoje Lietuvoje“, „Ryte“, „Židinyje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose, mat pačiam teko pelnytis duoną. Aktyviai dalyvavo studentų humanitarų draugijos literatų sekcijoje, susirinkimuose skaitydavo savo apsakymus ir eilėraščius. Susipažino su profesoriais J. Tumu-Vaižgantu, B. Sruoga, studentais S. Nėrimi, A. Miškiniu, J. Grušu ir kitais. Jaunųjų literatų būrelis suruošė konservatorijos salėje vakarą, kurį palankiai spaudoje įvertino Vaižgantas. Besimokydamas dramos studijoje, dalyvaudavo vaidinimuose po atviru dangumi: atliko Vytauto Didžiojo vaidmenis misterijose V. Mykolaičio-Putino „Nuvainikuota vaidilutė“, V. Bičiūno „Amžių karžygys“ ir kt. Rašytojas su humoru mini tuos laikus: „Parodos aikštėje vos nenusisukau sprando (vis per tuos žirgus, kad juos bala! Juk aš raitelis prastas, o koks buvo raitelis Vytautas!)...“
Studijų metais pasirodė pirmoji K. Inčiūros eilėraščių knyga, romanas „Ant ežerėlio rymojau“ (1930 m.), eilėraščių rinkinys „Tyliųjų saulėlydžių žemėj“ (1930 m.), kiek vėliau – „Padavimai“ (1936 m.) liaudies sakmių ir padavimų motyvais, „Baltieji raiteliai“ (1938 m.), apsakymų knygos „Fatima burtininkė“ (1929 m.), „Mylinčios moterys“ (1931 m.), „Obelys žydi“ (1937 m.), dramos „Savanorio duktė“ (1929 m.), „Vincas Kudirka“ (pastatyta 1934 m.), „Gimtoji žemė“ (pastatyta 1936 m.), libretai operoms „Gražina“ (1933 m.), „Trys talismanai“ (1936 m.) ir kt. Visos šios knygos (dauguma – su autografais), sukurtos Nepriklausomoje Lietuvoje ir vėlesnės, parašytos sovietinės okupacijos metais, saugomos muziejaus fonduose.
Pasak poeto E. Matuzevičiaus, Kazys Inčiūra „buvo pakilaus ir skambaus žodžio poetas, kurio širdis liejosi tikra didele meile poezijai, teatro menui, gėriui ir grožiui, gimtajai žemei, mūsų dvasinės kultūros ištakoms.“ „Visi pažinoję jį tvirtina, kad pasižymėjo ypatinga inteligencija, buvo taktiškas, jautrus, visada geros nuotaikos ir giedro veido – spinduliavo aukštą kultūrą ir dvasingumą. Nepaprastai prisirišęs prie tėviškės, mylėjęs artimuosius, o motiną – amžina, nemaria meile, poezijoje ir gyvenime ieškojęs gėrio ir grožio, tą skatinęs daryti ir kitus.“(Ligita Trofimovienė. „Lieku čionai su saule ir vėju“. „XXI amžius“, 2006).
Eksponatus muziejui padovanojo rašytojo brolio Juozo duktė Irena Inčiūraitė-Uzdrienė 1975 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal