Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
spalio
2020

KAS REIKŠMINGIAU – AR AKYS, AR SUKNELĖ

Išeivių poetės, mokytojos G. Tulauskaitės (1908–1990) archyviniame rinkinyje saugomas itin vertingas eksponatas – jos debiutinės knygos „Paklydę žodžiai“ rankraštis-maketas. Rašyta ant pailgų popieriaus lapų dailia, kaligrafiška, kiek įmantria rašysena, beveik be taisymų. Knygos parengimu, konsultuojantis su artimu draugu poetu Bernardu Brazdžioniu, rūpinosi poetės būsimas vyras, puikus kalbos žinovas, redaktorius Benediktas Babrauskas. G. Tulauskaitė nekantraudama laukė knygos, o redaktorius vis bandė koreguoti. Ne kartą buvo susitikta, vaikščiota Laisvės alėja (yra nuotrauka su įrašu: „Bendras darbas“), aptarta knygos struktūra, pataisymai. Viename laiške, adresuotame B. Babrauskui, poetė išsako savo pastabas, prašymus ir galiausiai reikalavimus: „Jeigu jau Judu su Bernardu taip užsispyrę išvaryti iš šio balto svieto mano „Rudenį (nulenkčiau“), tai mat Jus dievai – braukit. Po „Paklydusių žodžių“ palikti baltą puslapį juk aš ir pati siūliau – tai, žinoma, nieko prieš. Gale tegul lieka visas švarus lapas. Jeigu alfabetinė eilė netvarkoj – tai jau irgi Tavo valioj. Tiesa, pagalvok – gal labiausiai išmestinas „Sutemų kasnykais“. Jų aš ne labai gailėčiausi. Gali pakeisti „intaria“ į „įtaria“, jei nori. „Sujudysiu“ gali pakeisti „sujudinsiu“, bet tik jau palik nepakeitęs: užsimąstę, kvėpalų (net Kamantauskas pripažįsta). Galbūt tai nepateisinama, bet „kvepalų“ kaip ir „slegia“ man tiesiog organiškai bjauru, nepakenčiama. Ritmikos prašau neliest: skiemenų nei pridėk, nei atimk, nei žodžių vietų nekeisk. Aš tariu „ilgai“, o ne „ilgai“, „mane“, o ne „mane“ [nors kartais ir rimuoju su „sapne“ (!)] Bet tegul taip ir pasilieka. „Svetimoms ašaroms“ gali pataisyt į „svetimom ašarom“. Tiesa, dar gali išbraukti „tai“ sakinyje „mintys tai sakalais pakyla“... Paskutiniam eilėrašty „Žv. ir dulk.“ turi būti: „mes vieškelyje statom kryžių“. „Mėlyną meilę“ palik ramybėj. Bendrai sakant, jau mane ima baimė, kad nuo Tavo grimavimo aš pati savęs neatpažinsiu, o visai nenoriu pasiduoti tokiai operacijai, kaip Bernardas padarė Būdavui. Juk aš Tau daviau „licenciją“ tik skirtukams ir tai atsargiai. Iš savo pusės aš klausdama reiškiu savo nusistebėjimą: kas reikšmingiau – ar akys, ar suknelė! G.“(Iš G. Tulauskaitės laiško B. Babrauskui. 1934 01 31).
Debiutinis rinkinys „Paklydę žodžiai“ pasaulį išvydo 1934 m. „Sakalo“ leidykloje, Kaune, 500 egz. tiražu.
                                         

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal