Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
balandžio
2019

KAD TRAGEDIJA NEPASIKARTOTŲ...

Sausio 27-oji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija paskelbta Tarptautine holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Holokaustas (gr. holókaustos, iš hólos „visas“ + kaustós „išdegintas“) – sistemingas, masinis žydų tautos naikinimas, vykdytas Atrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų. Minint šią dieną ir pagerbiant holokausto aukas, tarsi primenama ateities kartoms, jog tokia globali žmonijos tragedija negali ir neturi pasikartoti!
Icchokas Meras – pirmasis lietuvių rašytojas, menine prozos kalba prabilęs apie šį žmonijos siaubą. Jam ir visai Merų šeimai teko tai patirti. Rašytojo vaikystės miestas – Kelmė. Ten 1941 m. vasarą jis neteko tėvų – Jehuda ir Miriam Merai buvo sušaudyti. Jis pats liko gyvas tik per stebuklą: priglobtas, išslapstytas, išsaugotas, užaugo skurdžiai gyvenančioje lietuvių šeimoje. Šiek tiek prisiminimų, užrašytų laikraščio „Kelmės kraštas“ redaktorės R. Musnickienės: „Liepos 28 -ąją moteris su vaikais grupėmis varė į už pusės kilometro esančią žvyrduobę. Pasklido kalbos, jog motinos, eidamos mirti, gali palikti vaikus. Jeigu juos kas nors pasiims, galės gyventi. Tai išgirdusi Miriam Mer paleido vaikų rankutes iš savo delnų, pastūmė juos atgal. <…> Galiausiai Icchokas atsidūrė gatvėje. Sėdi prie jį išmetusių žmonių namų slenksčio ir verkia. „Ko žliumbi?“ – netikėtai išgirdo vyrišką balsą. „Esu žydukas. Niekas nenori manęs laikyti.“ „Einam pas mane. Užtenka vietos šešiems, užteks ir septintam“, – problemą paprastai išsprendė po pasisėdėjimo su draugais namo keliavęs Juozas Dainauskas. Į vaiką išmetusių Kalnų gatvės gyventojų duris iš pykčio paleido akmenį. Parvedė vaiką namo ir tarė: „Še tau, Brone, dar vienas“. Moterį išgąsdino į namus parvestas žydukas. Tačiau šešių vaikų motinos širdis neleido mažylio išvaryti. Ryte išsiblaivęs vyras suvokė ką padaręs. Už žydų vaiko slėpimą grėsė sušaudymas visai šeimai. Be to, šešis vaikus auginusi Dainauskų šeima gyveno mažyčiame kambarėlyje. Vertėsi labai skurdžiai. Kartais vieną bulvę tekdavo dalyti į kelias dalis. Be skurdo Dainauskus persekiojo ir baimė. Guodėsi tik tuo, kad visi jų vaikai buvo rudų akių, tamsaus gymio, Icchokas nuo jų ne ką tesiskyrė. Bronė Dainauskienė išmokė Icchoką poterių, pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde – Algirdas Dainauskas. Išmokė aiškiai tarti net „r“ raidę. Taip jis tapo septintuoju kelmiškių Dainauskų vaiku.“
1960 m. išleista pirmoji I. Mero knyga „Geltonas lopas“ – beveik autobiografinė. Trumpuose apsakymuose vaizduojami žydų berniuko išgyvenimai vokiečių okupacijos metais.
1963 m. pasirodžiusiame Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“ – šiurpi Vilniaus geto kasdienybė ir sykiu itin subtili, sudėtinga, kone filosofinė išgyvenimo ir mirties interpretacija. „Romano struktūriniai griaučiai – šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas rašytojo pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Taigi šešiolikoje romano skyrių (šešiolika šachmatų figūrų) vyksta žaidimas iš gyvenimo ir mirties. Tačiau dar svarbiau tai, kieno gyvenimas turi būti išloštas, o kas paaukotas. Tiek tėvui, tiek Izaokui aišku, kad vaikai turi būti išgelbėti. <…> Mintyse, kaip ir lentoje, jis [Izaokas] sėkmingai atremia puolimus. Jo, palinkusio prie šachmatų lentos, vidinio monologo fragmentai atskleidžia nuoseklią pozicijos raidą, įtemptą minties darbą viena kryptimi – reikia siekti lygiųjų, lygiosios galbūt galėtų išgelbėti ir jį, ir vaikus. Jaunam žmogui, trokštančiam gyventi, mylėti, sunku pasmerkti save mirčiai. Tačiau greta įtikinamų proto argumentų jaučiame stiprėjančią Izaoko nuojautą, kad yra kai kas svarbesnio už lygiąsias. Todėl pabaigoje – „Jis suprato, kad yra tik vienas teisingas ėjimas“, – ir pasirenka pergalę-mirtį.“ (E. Bukelienė. „Dvigubas Icchoko Mero pasaulis“).
Dar po poros metų I. Meras parašė romaną baladę „Ant ko laikosi pasaulis“, jame – Motinos Gelbėtojos paveikslas.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.

Visa galerija
Atgal