Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugsėjo
2019

JUOZO OLINARDO PENČYLOS ŠARŽAS – LIUDAS GIRA

1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje gimė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas Liudas Gira, šiandien dažniausiai prisimenamas kaip sovietinės okupacijos šlovintojas, vienas iš „Stalino saulės“ vežėjų, parašęs poemą „Stalino LTSR konstitucija“ ir častušką primenantį dvieilį: „Lietuvos senos nebėr, / Ji dabar – LTSR!“ Pasak žurnalisto Aro Lukšo, „godumas ir garbės troškimas pavertė buvusį tautinio atgimimo veikėją ir savanorį okupantų pastumdėliu ir išdaviku.“ Kažin, ar buvo Lietuvoje valdžia, kuriai nebūtų tarnavęs šis žmogus. Apie 1935 m. parašė poemą „Italia Nuova“, liaupsinančią Italijos fašizmą, o visai netrukus, 1937 m., draugai ir kolegos pastebėjo ryškų L. Giros posūkį kairėn. Rašytojo rinkinyje saugomas dailininko Juozo Olinardo Penčylos apie 1939 m. tušu pieštas draugiškas šaržas, atspindintis šį virsmą: L. Gira, apskuręs, sulopytom kelnėm, numintom šlepetėm, ant galvos užsidėjęs tiubeteiką, meiliai žvelgia į Rytus – „vargšų ir darbo žmonių rojų“ (su šia tiubeteika užfiksuotas ir nuotraukose, poilsiaujantis su Sovietų Sąjungos įgaliotojo pasiuntinio Lietuvoje N. Pozdniakovo šeima). Jo maža figūra su didele galva ir vėjo šiurenama barzda labai jau primena vėtrungę...
Nepriklausomybės apyaušryje L. Gira nemažai nusipelnė tautiniam atgimimui ir besikuriančiai Lietuvos valstybei: buvo Didžiojo Seimo sekretorius, vienas iš Valstiečių sąjungos steigėjų, aktyviai dalyvavo 1907 m. kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rašė įvairiuose laikraščiuose, ypač dešiniosios pakraipos, vienas darbščiausių tautinės pakraipos laikraščio „Viltis“, redaguojamo A. Smetonos, bendradarbių. 1918 m. paskirtas Vilniaus miesto komendantu, jo nurodymu 1919 m. sausio 1 d. Gedimino kalne pirmąkart buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Daug nuveikė kurdamas Lietuvos saugumo tarnybas. Vėliau visuomet ėjo solidžias, gerai apmokamas pareigas: 1922 m. buvo paskirtas Valstybės teatro direktoriumi, nuo 1926-ųjų – Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriumi, vėliau tapo žurnalo „Literatūros naujienos“ vyriausiuoju redaktoriumi, o 1938-aisiais buvo išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku. L. Gira išleido 13 poezijos rinkinių („Dul dul dūdelė“, 1909, „Tėvynės keliais“,1912, „Šilko gijos“,1928, „Amžių žingsniai“, 1929...), išspausdino poemų, dramos kūrinių, apybraižų. Yra parašęs eilėraščių rusų, baltarusių ir lenkų kalbomis. Poezijoje vyrauja meilės, istoriniai, patriotiniai motyvai, ryški simbolizmo įtaka. L. Gira į lietuvių poeziją įvedė naujų eiliavimo formų (oktavą, trioletą). Parengė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas, klasikų raštus.
Tačiau, nepaisant kūrybinės sėkmės ir karjeros, rašytojo gyvenimas bei pasaulėžiūra buvo chaotiški ir nenuoseklūs. Jau tuomet išryškėjo kai kurios L. Giros keistenybės – trečiojo dešimtmečio viduryje jis užsimojo pašlovinti Italijos fašizmą ir diktatorių Benitą Musolinį. O vieną gražią 1939-ųjų dieną vidury Laisvės alėjos ėmė ir persuko savo laikrodį pagal Maskvos laiką. „Žymus to meto žurnalistas Valentinas Gustainis knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“ prisimena, kad gerai uždirbantis L. Gira amžinai neturėdavo pinigų, nes visiškai nemokėjo su jais elgtis: lengva ranka žiruodavo svetimus vekselius, kuriuos vėliau pats ir turėdavo apmokėti, skolindavosi dideles pinigų sumas, neturėdamas supratimo, kaip jas teks grąžinti, ir niekaip nesudurdavo galo su galu. Nepaisant to, visada norėjo gyventi kaip nerūpestingas Kauno frantas. Tai liudija 1926-ųjų gegužės įrašas poeto dienoraštyje: „Pašokom truputį fokstrotą, pasirodo, aš iš tikrųjų pradedąs jau ne blogiausia šokti. Belieka tik prancūzų kalbos pramokti iš ponios Grand-Clement ar ko kito ir būsiu nors kartą tikras „džentelmenas“. Ką gi, metas jau ir padurniuoti, ne vis tik triūsti visuomenės reikalui kaip durnas idealistas, nes jei to idealizmo niekas neįvertina, matyt, jis gal nė nereikalingas mūsų laikais...“ „Durniavimas“ baigėsi tuo, kad kitiems rašytojams teko L. Girą gelbėti nuo visiško kracho. Vincui Mykolaičiui-Putinui ir Baliui Sruogai pavyko įtikinti tuometinį premjerą ir finansų ministrą Juozą Tūbelį skirti iš vyriausybės fondo keletą tūkstančių (kai kurių šaltinių teigimu – net 30 tūkst.) litų nelaimėlio skoloms apmokėti. Tačiau ir šie pinigai sukrito kaip į kiaurą maišą. Netrukus L. Girai atsirado dar viena proga pasipinigauti. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Italijos pasiuntinys Lietuvoje Giovannis Amadoris paskelbė apie savo šalies vyriausybės ketinimus skirti premiją Lietuvos rašytojui, sukūrusiam geriausią poemą apie fašistinę Italiją. Nors L. Gira neturėjo nė menkiausio supratimo nei apie Italiją, nei apie fašizmą, nedvejodamas ėmėsi šio darbo. „Bet man tai fašizmas patinka, nors aš jo niekad nemačiau ir nė kiek nepažįstu“, – išdidžiai pareiškė poetas Laisvės alėjoje sutiktam V. Gustainiui, mėginusiam atkalbėti jį nuo tokio beviltiško reikalo. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš šio sumanymo išėjo visiškas šnipštas <...>. Vis dėlto toks „naudingas idiotizmas“ neliko nepastebėtas – „Literatūros naujienų“ vyriausiąjį redaktorių netruko įsidėmėti „draugai“ iš toje pačioje Laisvės alėjoje įsikūrusios sovietų pasiuntinybės. Baigiantis 1938-iesiems, sovietų pasiuntinybės rengiamuose priėmimuose ir vakarėliuose L. Gira jau jautėsi kaip namie ir netgi padėdavo šeimininkams vaišinti ir linksminti svečius. O 1939-ųjų pradžioje jis sulaukė kvietimo apsilankyti Maskvoje, kad savo akimis pamatytų „raudonąjį rojų“. Ši kelionė buvo lemtinga. V. Gustainis, tų pačių metų vasaros pradžioje grįžęs į Kauną iš Prancūzijos, kur dirbo ELTOS korespondentu, sutiko poetą Parodos kalno papėdėje. „Pokalbis susitikus gatvėje buvo trumpas, bet labai įdomus, giliai įstrigęs į mano atmintį“, – po kelių dešimtmečių rašytuose prisiminimuose pastebės žurnalistas. V. Gustainio paklaustas apie viešnagę Sovietijoje, L. Gira neslėpė susižavėjimo – gyvenimas ten esąs toks, apie kokį atsilikusiai Lietuvai galima tik svajoti. Tačiau, pastebėjęs ką tik iš Paryžiaus grįžusio V. Gustainio skepsį, poetas ėmė demonstratyviai dirsčioti į laikrodį, o į pašnekovo klausimą, kuri dabar valandą, atsakė: „Tuojau bus dvylika“. „Negali būti“, – nusistebėjo V. Gustainis. „Visiškai teisingai – pagal Jūsų laikrodį dabar tik dešimta baigiasi, bet mano laikrodis jau eina pagal Maskvos laiką“, – iškilmingai pareiškė L. Gira ir išdidžiai nužingsniavo savais keliais“ (Aras Lukšas, „Liudas Gira: tuštybės ir godumo pinklėse“ : Lietuvos žinios, 2015 liepos 10 d.)
L. Gira buvo okupacinės sovietų valdžios atstovas. Jis aktyviai bendradarbiavo su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga. 1940 m. paskirtas TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovu, kaip Įgaliotosios delegacijos narys, vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1941 m. per TSRS-Vokietijos karą pabėgo į Rusiją. „Tuo tarpu vokiečių okupuotoje Lietuvoje L. Gira ir jo sovietinis entuziazmas nebuvo pamirštas ir vos nekainavo galvos gimtinėje likusiam jo sūnui – būsimam rašytojui Vytautui Sirijos Girai. Mat tuo metu kažkuriame laikraštyje pasirodė L. Girai skirtas pamfletas „Srulis Švindelmacheris“, kuriame įrodinėta, kad pabėgėlis bolševikų garbintojas esąs tikrų tikriausias žydas. „Turėjau skubiai išsiimti archyve metrikus, kad nepatekčiau į Panerius“, – taip šią istoriją vėliau prisimins V. Sirijos Gira“ (A. Lukšas). L. Gira gyveno Maskvoje ir Penzoje, 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuvišką šaulių diviziją, o 1942–1944 m. buvo jos kapitonas. „Tačiau fronto, kulkų ir mirties jis nematė nė iš tolo – visas jo darbas buvo važinėti po užfrontę, lankyti lietuviškų dalinių karius, skaityti agitacinę poeziją, organizuoti karių meninę saviveiklą ir redaguoti divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ literatūrinį priedą „Pergalė“ (A. Lukšas). Visgi ir tai buvo sunku bajoriškos kilmės „užfrontės kapitonui“.  Fonduose aptinkame jo prašymą leisti nemarširuoti karinėje rikiuotėje dėl silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus. Be to, džiaugiasi privilegijomis: pavyko parūpinti žmonai kvepiančio muilo ir ledinukų. Nedidelio dydžio kariška uniforma, medaliai ir kiti kariški atributai saugomi rašytojo rinkinyje. Po vienos agitacinės kelionės kažkur peršlapo kojas, sunkiai susirgo ir atgulė į Kremliaus ligoninę, o 1945 m. neštuvuose grįžo į Vilnių. Žmona Bronislava Girienė paskutiniais jo gyvenimo metais nupirko antikvarinius baldus: prašmatnius rašomąjį stalą su veidrodžiu ir šilku apmuštą krėslą (buvo pratęs prie prabangos ir gražių daiktų, o karo metais viskas prapuolė). 1946 m. savo mediniame namelyje Žvėryne parašė paskutinį elegišką eilėraštį apie jo laukiantį „žalią kapelį“ ir netrukus, liepos 1 d., iškeliavo anapilin.
Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979) – pirmasis iškilus Lietuvos Respublikos spaudos grafikas, pelnytai vadintas šaržų karaliumi, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje: tiek satyrinėje-humoristinėje („Kuntaplis“, „Vapsva“ ir kt.), tiek solidžiuose dienraščiuose ir savaitraščiuose („Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“ ir kt.). Apsiginklavęs pieštuku ir bloknotu, jis vykdavo į kavines bei kitas viešas vietas, o ypač mėgo piešti šaržus Kauno Konrado kavinėje, kurioje rinkdavosi kūrybinė inteligentija. Ten sukūrė daugybę rašytojų draugiškų šaržų eskizų (kelis ir L. Giros), kuriuos, ruošdamas spaudai, paryškindavo tušu, akvarele. Juos muziejus įsigijo 1979 m. iš dailininko dukterėčios Laimos Juknaitės, surinkusios gausų J. O. Penčylos darbų rinkinį (jis 1944 m. emigravo į Vakarus, vėliau – į Kolumbiją).
 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė.

 

Visa galerija
Atgal