Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2019

JUODOJI VAKARIENĖ

Didžiosios savaitės pabaiga. Artėja šviesaus išsipildymo laikas. Joana Nakutytė, J. Tumo-Vaižganto giminaitė, keletą metų gyvenusi dėdės namuose, pasakoja, kaip šį laiką sutikdavo ir švęsdavo kunigas bei jo kolegos. Jaukiame Kauno senamiesčio bute jis sukūrė savitas kasdienybės ir švenčių tradicijas, kurios šiuos namus išskyrė iš visų kitų. J. Tumas-Vaižgantas ypač mėgo švęsti Juozapines ir Juodąją vakarienę šv. Velykų išvakarėse. „Velykų išvakarėse į bažnyčią sueidavo ir suvažiuodavo daugybė valdžios atstovų, visuomenės veikėjų ir menininkų. Prasidėdavo tradicinės pamaldos, išpažinčių klausymas. Visi žmonės eidavo Velykų išpažinties, net ir prezidentienė. Ta proga išpuošdavo bažnyčią, papuošdavo 13 klausyklų. Išpažintis pradėdavo 7 valandą vakaro. Kad tikintieji nesugaištų daug laiko, į bažnyčią ateidavo 12 garbingesnių dvasiškių, tarp jų visuomet būdavo prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Adomas Jakštas, vyskupo Paltaroko maisto ragautojas kunigas Stanislovas Kiškis – labai apsiskaitęs, linksmas, gabus oratorius, turėjęs gražų balsą. Kitų pavardžių nebeatsimenu. Po išpažinčių ir pamokslo tikintieji išsiskirstydavo namo, o visi kviestieji 12 dvasiškių rinkdavosi į Vaižganto butą vadinamai Juodajai vakarienei. Su Vaižgantu sėsdavo prie stalo 13 juodomis sutanomis vilkinčių vyrų. Vaižgantas sėdėdavo viduryje, Maironis iš vienos pusės, kunigas Stanislovas Kiškis už Maironio, o kitame gale priešais Vaižgantą – prelatas Jakštas, labai liesas, mažakalbis žmogelis. Kiškis buvo labai linksmas, toks juokdarys, vis ragaudavo maistą patikrinimui. Per šią vakarienę kunigai atpalaiduodavo liežuvius apie išpažintis, bet žmonių pavardžių neminėdavo. Tą popietę virėja Emilija ir aš būdavome po devyniais prakaitais. Į stalą būdavo paduodami tiktai pasninko valgiai: įvairios žuvys, lašiša, ikra, ungurys, lydeka, žuvies faršai, drebučiai ir kitokie patiekalai. Ta pati virėja Emilija pas Vaižgantą tarnavo 18 metų. Nors jis buvo nereiklus maistui, pats maitinosi kukliai, tačiau Juodąją vakarienę ir Juozapines leisdavo šeimininkei paruošti be priekaištų. O man sakydavo: „Trink trink pilvą prie stalo, o prakaitą brauk prie plytos. Tau bus ateičiai nauda.“ Iš tikrųjų, daug ko išmokau iš Emilijos: skaniai gaminti, gražiai padengti stalą, paduoti ir nuimti patiekalus pagal svečio rangą.“

Sveikiname Jus šv. Velykų proga!

 
Visa galerija
Atgal