Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JUDITA VAIČIŪNAITĖ IR BARBORA RADVILAITĖ

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
          Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs...
 
Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.
 
Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
          Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
          Ir prisikėliau, žemės prisilietus.

Šis Barboros Radvilaitės monologas iš anapus, t. y. po mirties, yra dalis garsiojo poetės Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) eilėraščių ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“, parašyto 1971 metais ir išspausdinto 1974 metais eilėraščių rinkinyje „Klajoklė saulė“. J. Vaičiūnaitė buvo viena iš tų XX amžiaus II pusės poezijos kūrėjų, kurie savo kūryboje greta kitų temų pratęsė ir atnaujino Maironio suformuotą tautos istorijos įprasminimo tradiciją. J. Vaičiūnaitės novatoriškumas čia pasireiškė tuo, kad tautos istoriją ji bandė atskleisti per žmonių likimus ir jų jausmų bei emocijų poetinę analizę. Ypač J. Vaičiūnaitę domino karalienės Barboros Radvilaitės asmenybė. Jos vardas ne kartą minimas poetės kūryboje, tapo jai lyg ir moters likimo metafora. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, kad svarbiausia J. Vaičiūnaitės moterų traktuotėje yra moters drama, „meilės galia, teikianti stiprybę, išlikimą istorijoje ir prisikėlimą kultūroje“ (Viktorija Daujotytė. Parašyta moterų. Vilnius, 2001 m., p. 516–517). Atrodo, lyg ši profesorės mintis būtų užrašyta specialiai Barboros Radvilaitės likimui apibūdinti.
Bet iš kurgi šis J. Vaičiūnaitės ypatingas dėmesys Lenkijos karalienei ir Lietuvos didžiajai kunigaikštienei? Netiesiogine jo priežastimi galėtų būti eksponatas, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tai – skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurtas Barboros Radvilaitės palaikų Vilniaus katedroje bareljefas, laikytas J. Vaičiūnaitės dėdės, poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno (1890–1959), bute Vilniuje. Žinome, kad poetės kūrybą dažnai inspiruodavo emocinis ryšys su konkrečiais daiktais ir vaizdais. O su šia skulptūrėle J. Vaičiūnaitę siejo gilus emocinis ryšys, kurio šaknys glūdi poetės vaikystėje: Būdama dar visai maža, nesuvokdama, kas yra mirtis ir dūlėjimas, pamačiau statulėlę ant rašomojo stalo – išlietą autentišką veidą to, kas buvo rasta po katedra, gulinčius griaučius su karūna. Paklausus, kas tai, man buvo parodytas nuostabiai gražios moters portretas. Ir tai buvo kontrastas, miglotai suvoktas pačiam imliausiam amžiuj, įsirėžė neišdildomai. Barbora Radvilaitė artima, lyg būčiau pažįstama, ir ligūstai traukia. Bandžiau rašyti kažką panašaus į pjesę, bet iš to teliko „Kanonas“ (J. Vaičiūnaitė. „Eilėraštis kaip medžio lapas“. Pokalbiai apie poeziją, p. 136–137).
Šiuo metu šį unikalų eksponatą galima išvysti Maironio muziejuje veikiančioje parodoje „Apie tai, kas brangiausia“, skirtoje Juditos Vaičiūnaitės 80-mečiui.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotrauka

Visa galerija
Atgal