Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JONO AISČIO LAIŠKAI BRAZDŽIONIUI

2014-ųjų liepos 7-ąją sukanka 110 metų poetui, eseistui Jonui Aisčiui, kuris gimė Kampiškių kaime (Kauno r.), mirė 1973 m. Vašingtone, 2000 m. perlaidotas Rumšiškių kapinėse. Iki 1940 m. pasirašinėjo kaip Kossu-Aleksandravičius, Aleksandriškis, Kuosa-Aleksandriškis, nuo 1952 m. oficiali pavardė – Aistis. Jungtinėse Amerikos Valstijose J. Aistis gyveno nuo 1946 m., čia jis persikėlė iš Prancūzijos. Rašytojai, kurie bėgdami nuo sovietų okupacijos atsidūrė svetimuose kraštuose, tarpusavyje daug bendravo ir aktyviai susirašinėjo. Kartais net stebina, iš kur turėta tiek laiko rašyti ilgus, turiningus laiškus ranka ar mašinėle.
Jonas Aistis taip pat yra parašęs šimtus laiškų savo bičiuliams: Antanui Vaičiulaičiui, Kaziui Bradūnui, Stasiui Santvarui, Broniui Railai ir kitiems rašytojams. Tačiau turbūt daugiausia laiškų parašė artimam draugui poetui Bernardui Brazdžioniui, kurio archyve yra apie 150  J. Aisčio laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
J. Aisčio laiškuose Bern. Brazdžioniui išsiskleidžia visas jo gyvenimas: nuo ilgesio Tėvynei, svarstymų apie lietuvių tautos charakterio bruožus, knygų leidimo iki kūrybinių planų, nuo santykio su kitais išeivijos rašytojais, literatūrinės kultūrinės veiklos  iki darbo ir uždarbio, savijautos, nuotaikos ir sveikatos.
Kelios citatos iš J. Aisčio laiškų:
„Aš galbūt esu tikras poetas, bet nieku būdu ne didelis...“ (1947 08 10);
„Ką apie mane rašo ar rašys, man nei šilta, nei šalta. Apie mane ir anksčiau visko prirašė. Dažnai neturėjau, kur dėtis su savo rašteliais. <...> Nesijaučiu, išleisdamas knygą, nei žmogaus nužudęs, nei kam nors šlovę nuplėšęs. Aš labai gerai žinau, ką parašiau. <...> Nesgi ne vien poetas, bet ir pats laikas rašo. Aš norėjau duoti liudijimą apie laiką ir save. <...> Ir būk tu tyras kaip ašara, baltas kaip sniegas, vis tiek tave šmeiš... Kaip buvo smagu ir gera gerbt ir mylėt vyresniuosius.“ (1947 10 20);
„Man nusibodo svetimi kraštai. Yra didelis noras, baisus noras grįžti... <...> Man vis dažniau ateina baisi mintis, kad aš jau neįkelsiu kojos savojon žemėn.“ (1953 06 29).

Parengė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė

Visa galerija
Atgal