Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

J. STRIELKŪNO KŪRYBOS LOBIS

Šiemet kovo 16-ąją minėsime garsaus poeto Jono Strielkūno 80-ąjį gimtadienį. O gegužės 9-ąją sueina devyneri metai nuo jo mirties. Maironio lietuvių literatūros muziejuje jau atidaryta graži, eksponatų turtinga, informatyvi ir gaiviai nuteikianti paroda, pasakojanti apie Jono Strielkūno gyvenimo ir kūrybos kelią (parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas ir dailininkė Inga Zamulskienė). Gaivi todėl, kad daug naujų, nematytų eksponatų, iki šiol likusių Strielkūnų namuose Vilniuje. Praėjusiais metais poeto našlė Janina Strielkūnienė Maironio muziejui padovanojo visą gausų poeto archyvą – rankraščius, nuotraukas, poetui dovanotas kolegų knygas su autografais, kai kuriuos daiktus, paveikslus, jaunystės dienoraščius, dokumentus ir daugybės premijų bei apdovanojimų diplomus. Labai svarbu, kad viskas yra vienoje vietoje.
Viskas brangu ir vertinga, o labiausiai – poeto užrašų knygelės, kurių yra daugiau nei trisdešimt. Jose poeto ranka kartais raudonu, o dažniausiai mėlynu rašalu surašyti beveik visi jo eilėraščiai. Nuo ankstyvosios jaunystės laikų. Kai kurie – niekur nespausdinti. Poeto raštas nelengvai įskaitomas, tačiau vartant pageltusius, nuo laiko tarsi surūdijusius ir apspurusius, užlankstytais kampais puslapius, randi eilėraščius, kuriuos taip ir norisi vaižgantiškai pavadinti deimančiukais. Jie seniai sugulę į knygas. Kai kurie skaitytojų pamėgti ir išmokti atmintinai, kai kurie virtę dainomis... Vartydamas netikėtai atradau ir garsųjį eilėraštį „Lietuva“, parašytą 1967 metais liepos 31 dieną. Į užrašų knygelę užrašytas mėlynu rašalu, daugybė pribraukymų, taisymų. Eilėraštis pateko į antrąjį poeto rinkinį „Vėjas rugiuos“. O pirmiausia buvo išspausdintas „Nemune“ 1970 metais. Įdomu, kad eilėraštis tik trim mėnesiais jaunesnis už „Nemuną“. Poetas Algimantas Mikuta savo atsiminimuose apie J. Strielkūną rašo: „Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo žmonės, / Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos, kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų.“
Vyresnio amžiaus poezijos vakarų lankytojai prisimena, kad J. Strielkūnas niekada neskaitydavo iš popieriaus lapų ar knygos, o tik iš užrašų knygučių, kurias nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje. Gal todėl jos tokios „panešiotos“, suglamžytos, užlankstytais kampais. Daugelis jų – plastiko ar kolenkoro viršeliais, paties poeto sunumeruotos ir kupinos eilėraščių. Labai gerai atspindinčios visą poeto kūrybinį kelią. Vartydamas knygeles vienur randi pluoštelį nesunaudotų miesto transporto talonėlių po 16 kapeikų, kitur – rusišką rublį ar mamos Julijos Strielkūnienės vaistų receptą, vėliau panaudotą kaip lapelį užrašyti naujam eilėraščiui.
Būsimiems J. Strielkūno kūrybos tyrinėtojams tai dideliausias lobis.
 

                                                                 Parengė muziejininkas Alfas Pakėnas.

Visa galerija
Atgal