Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
balandžio
2018

J. KUNČINO ISTORIJA SU ŠIEK TIEK LAIMINGA PABAIGA

Tie 2002-ieji rašytojui Jurgiui Kunčinui buvo kupini įvykių ir reikalų: Frankfurto knygų mugė (čia tais metais jo žvaigždė švietė itin ryškiai), dar reikia baigti versti  E. Canetti, F. Dürrenmatto romanus ir M. Reicho-Ranickio dokumentinę prozą, o kur dar jo paties rašomas ir tuo pat metu taisomas bei iliustruojamas  romanas „Netiesų dvaras / Pašnekesiai mieste“, o kur dar ir Poetinis Druskininkų ruduo... Tačiau visų svarbiausias – sūnus Emilis Pranciškus. Jam beveik treji metai – skamba kaip klasikinis priesakas: pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų... Rašytojo viskas kruopščiai suplanuota ir apgalvota, viską reikia atlikti. Deja. Šie Jurgio Kunčino metai turėjo savo pabaigą –  jis mirė gruodžio 13 dieną eidamas 56-uosius. Šiemet sukanka penkiolika metų...
Kai kurie Jurgio Kunčino darbai buvo užbaigti draugų ir kolegų, jį gerai pažinojusių rašytojų. 2003–2004 m. išleisti Kunčino išversti F. Diurenmato, M. Liuterio, E. Canetti romanai. Pradėtas rašyti ir nebaigtas romanas „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“, išleistas 2004 m., galbūt ne toks, kokio būtų norėjęs autorius, tačiau neatmestas ir neužmirštas. O tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas  romano mašinraštį (141 lapą), primargintą taisymų, pastabų, piešinių, – įdomiausią muziejinį eksponatą – padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui.
 Taigi – liūdna Jurgio Kunčino istorija su šiek tiek laiminga pabaiga...

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė

Visa galerija
Atgal