Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2018

J. GRUŠO LAIŠKAS APIE TAUTOS GEDULĄ

Kiekvienam lietuviui žinoma apie tautos didvyrių – transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – žygdarbį. Kuriant vaidybinį filmą apie legendinių lakūnų skrydį buvo pagaminta tiksli jų orlaivio „Lituanica“ kopija, o perpus sumažintas maketas puikuojasi Vilniaus oro uosto išvykimo salėje. Nuo 1991 m. iki 2015 m. S. Dariaus ir S. Girėno atvaizdai puošė mūsų nacionalinės valiutos – įvairaus maketo 10 litų banknotus, daugybė pagarbos ženklų visoje Lietuvoje liudija, kad šių iškiliųjų asmenybių nepalietė užmarštis. 
1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. lakūnai pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto, o liepos 16 d. vakare pasirodant didvyrių Kauno Aleksoto oro uoste laukė apie 25000 minia. Tačiau „Lituanica“ neatskrido... Kitos dienos rytą Lietuva ir pasaulis sužinojo apie ištikusią tragediją. Tik liepos 19-osios pavakarę lėktuvas su Dariaus ir Girėno karstais, triskart apskridęs miestą, nusileido Aleksoto aerodrome, kur jau laukė apie 50 000 žmonių. Bažnyčių varpai ir fabrikų sirenos laidotuvių procesiją palydėjo iki Arkikatedros bazilikos, kur visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su žuvusiais lakūnais… Liepos 20-ąją įvyko narsiųjų oreivių laidotuvės.
Šį įvykį savo laiške žmonai 1933 m. liepos 20 d., grįžęs iš laidotuvių, jautriai aprašė Juozas Grušas. Rašytojas pasakoja, kad Visos šios dienos Kaune – didžiausio liūdesio dienos. Šiandieną tik palaidojome Darių ir Girėną. Laidotuvės buvo milžiniškai iškilmingos, tokių Kaunas dar nebuvo matęs... Vienų vainikų eisena užsitęsė gal daugiau kilometro. Vien iš Vokietijos kartu su karstais didžiuliu Derulufto lėktuvu buvo atvežta 20 vainikų. Nieko, gal, taip nesigailėjo žmonės kaip Dariaus ir Girėno. Visi lydėjo su tikru širdies skausmu...
J. Grušas rašo apie vyraujančią visuomenės nuomonę dėl lakūnų tragedijos: daugumas dėl šių laidotuvių kaltina Aero klubą ir vyriausybę. Aero klubas rengėsi čia iškelti didelį balių atskridusiems lakūnams pagerbti, bet nepasirūpino nors kuo paremti jų kelionę. Jie skrisdami neturėjo nei radio aparatų, nei parašiutų, turėjo išskristi be leidimų ir be užsienio pasų. Mat pinigų nebeturėjo. Pas juos per abudu buvo rasta tik 3 doleriai. Jei būtų turėję radio aparatus, jie būtų galėję susižinoti kiekvienu laiku su aerodromais, būt gavę perspėjimų ir nurodymų, nebūtų papuolę į audros sūkurį ir būtų žinoję, kur nusileisti...
Laiške komentuojama ir kita Dariaus ir Girėno žūties versija – netoli Soldino esanti vokiečių tvirtovė ir speciali įranga, suparalyžiuojanti lėktuvų motorų veikimą. Laiško autorius pastebi, kad toj vietoj nebe pirmas lėktuvas krenta... Pažymi, kad vokiečiai žuvusiems lakūnams rodė nepaprastą palankumą ir pagarbą: kiekvienam Vokietijos mieste, kur buvo nusileidęs lėktuvas su karstais, buvo keliamos gedulo vėliavos, stovėjo garbės sargyba, skambėjo iškilmingos kalbos. Kas juos žino?.. – svarsto nuoširdžiai apgailestaudamas dėl tragiškos skrydžio baigties rašytojas.
Žmonai siunčia laikraščių su liūdnųjų įvykių aprašymais.

 

Parengė Juozo Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal