Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ISTORIKO LAIŠKAS J. GRUŠUI DĖL „HERKAUS MANTO“

1956 metų kovo 31 d. Kauno muzikiniame dramos teatre įvyko Juozo Grušo istorinės dramos „Herkus Mantas“ premjera. Tai buvo reikšmingas įvykis ir respublikos teatriniame gyvenime, ir dramaturgo kūrybinėje biografijoje. Tragedija jaudino žiūrovus, kurie negalėjo likti abejingi, išgirdę pranašiškus  Herkaus Manto žodžius:  „Prūsai. Į mūšį. Už laisvą Prūsiją. Už laisvą tėvų žemę.“
„Herkaus Manto“ pastatymas Kaune tapo etapiniu įvykiu teatro gyvenime, nuo jo prasidėjo daugelį metų trukusi Juozo Grušo ir režisieriaus Henriko Vancevičiaus kūrybinė draugystė. Laiškas  primena, kaip  atsakingai dramaturgas  ruošėsi istoriniams kūriniams. Viename interviu J. Grušas yra sakęs: „Istorinėms pjesėms medžiagą renku atskirai: skaitau istorijos knygas, peržiūriu enciklopedijas, patikrinu pavadinimus, tyrinėju laikotarpio papročius, tradicijas, ekonomiką, teisę, religiją, prirašau pastabų, bet pačioj pjesėj mažą jų dalį tepanaudoju: kurdamas charakterius, dramines situacijas, konfliktus, peripetijas, išsiveržiu iš realios istorinės tikrovės, tačiau laikas nuo laiko vėl grįžtu į ją“.
Istorikas J. Jurginis, perskaitęs pjesės rankraštį,  rašo: „... keliose vietose minima Krivių Krivaitis kaip vyriausias prūsų dvasininkas, turintis didelę politinę galią: skiria karo vadus ir pan. Šias vietas švelninkite, nes tikrovėje tokio dvasininko negalėjo būti. Krivių Krivaitis legendinis dalykas. Geriau sakykite stačiai krivis (dvasininkas), <...> iš prūsų dievų palikite tik Perkūną. Patrimpą ir Pikulį braukite, nes jie gana vėlai sugalvoti. <...> Nevartokite žodžio „baudžiauninkas“, nes tada tokios sąvokos dar negalėjo būti, baudžiava atsirado vėliau. Vietoje žodžio baudžiauninkas, sakykite – tarnas, šeimynos žmogus arba šeimyniškis. [...] Žodį bajoras reikėtų pakeisti žodžiu vitingas, nes taip buvo vadinami bajorai. <...> Bajoras yra vėlesnių laikų terminas. <...> Mažiau akcentuokite ir žmonių (belaisvių) deginimą kaip aukas dievams. Žmonių aukojimas greičiausiai krikščionių pramanytas“.
Į J. Jurginio pastabas J. Grušas reagavo, paliko tik deginimo scenas, nes jų reikėjo veiksmo įtampai išlaikyti.
 

Parengė Juozo Grušo memorialinio muziejaus muziejininkė Danutė Žilionienė

Visa galerija
Atgal