Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„IŠ MAŽŲ LAŠELIŲ SUSIDARO JŪRA“

Šiuos žodžius į pamokslą Dievas, pasakytą per Velykines rekolekcijas 1972 m. kovo 16 d. Brukline (JAV), įrašė kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas Tėvas Leonardas Andriekus OFM. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomame jo rinkinyje yra ne tik kūrybiniai poetiniai rankraščiai, bet ir juodraštiniai pamokslų tekstai: Paskutinis misijų pamokslas, Viešpaties balsas, Žmogus kely į Dievą, Gyvenimo pusiausvyra, Dievas. Beveik visi tekstai spausdinti mašinėle, tačiau juose yra daug pabraukymų, prierašų, pastabų, intarpų – po vieną ar net keletą lapų prirašytų kunigo ranka.
Kazimieras Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime. Nuo jaunų dienų pajuto pašaukimą – tarnauti Dievui. 1934 m. įžengęs į vienuolišką Mažesniųjų brolių ordino OFM kelią, pasivadino Leonardo, tapusiu jo oficialiuoju vardu. 1940 m. Milane gavo kunigo įšventinimus. Muziejuje saugoma unikali, reta nuotrauka, kurioje spindėte spindi jauno kunigo veidas. Jis augo ir brendo, remdamasis vyresniųjų brolių pavyzdžiu. Daugeliui imponavo Tėvo Leonardo charakterio bruožai: pasiaukojanti meilė Tėvynei, lietuviškam žodžiui, artimui. A. Nyka–Niliūnas apibūdino jį „tikrosios Asyžietiškos dvasios“ žmogumi. Bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje Tėvas Leonardas išsaugodavo pasitikėjimą Aukščiausiojo valia. Savo vidine ramybe, viltimi ir tikėjimu, apgaudamas šalia esančius.  
Tėvas Leonardas pamoksluose gvildeno tikėjimo ir netikėjimo klausimus; kalbėjo apie Markso ateistines pažiūras, Stalino ir Hitlerio terorą, smurtą prieš žmoniją.  Pateikdamas realius gyvenimo pavyzdžius, pagrindė juos filosofų, teologų, psichologų (šv. Pranciškaus Asyžiečio, Sartro, Teilhardo de Chardino, Tomo Kempiečio, Viljamso Glasnerio, Juozo Girniaus) mintimis. Pasitelkęs Jono Mačiulio-Maironio, Bernardo Brazdžionio kūrybą, jautriai aptarė Lietuvos laisvės klausimą. Pamokslų centrine ašimi liko gilus pasitikėjimas Dievu, nes be Jo žinios niekas nevyksta.
„Evangelija nestumia žmogaus į neviltį, nors aplink siaustų uraganai. Su religijos pagalba mes esame pajėgūs iškilti virš jų nepalaužtais dvasios sparnais. Tad ir bandykime kiekvienas pagal savo išgalę. Dievo malonės užteks visiems. Kristus atėjo į pasaulį mirti už mus visus. Dvasinis susitelkimas prieš Velykas kiekvienam iš mūsų turi būti šuolis pirmyn. <...> Visa tai iš žmogaus prigimties reikalauja persilaužymo į dvasinę pusę, be kurio niekad nebus tikros pusiausvyros žmogaus gyvenime. Religija – tai aušrinė žvaigždė, per gyvenimo vargus ir džiaugsmus vedanti mus į naują dieną.“ (Iš pamokslo „Gyvenimo pusiausvyra“, 1980 01 26)

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal