Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
16
rugsėjo
2019

IŠ E. MATUZEVIČIAUS VERTIMŲ

2017 m. gruodžio 24 d. minėjome žymaus poeto, vertėjo Eugenijaus Matuzevičiaus (1917–1994) 100 metų jubiliejų. Poetas eilėraščius pradėjo spausdinti 1933 m. vaikų ir jaunimo periodikoje. 1941 m. pasirodė pirmasis eilėraščių rinkinys „Pavasario taku“. 1971 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 1977 m. apdovanotas LTSR respublikine premija už rinkinį „Žalios metų salos“. Jo knygos išverstos į rusų, latvių, baltarusių, ukrainiečių kalbas. Ne mažiau E. Matuzevičius ir pats žinomas kaip vertėjas. Yra išvertęs Aleksandro Bloko, Sergejaus Jesenino, Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Aleksejaus Tolstojaus, Pablo Nerudos, Aleksandro Puškino, Arsenijaus Tarkovskio, Šota Rustavelio, Anos Brigaderės, Janio Rainio ir kt. autorių poezijos ir prozos kūrinių. Buvo ir vertimo meno teoretikas, taip pat rūpinosi kitų poetų kūrybiniu palikimu: sudarė Kazio Inčiūros, Vytauto Mačernio, Jankos Kupalos, Frydricho Šilerio kūrybos rinkinius.
Fonduose saugoma pora reikšmingų E. Matuzevičiaus vertimų rankraščių: Čilės rašytojo Pablo Nerudos (1904–1973) poema „Miškų kirtėjas tepabunda!“ ir latvių tautinio atgimimo dainiaus, poeto, dramaturgo, vertėjo Janio Rainio (tikr. Pliekšanas, 1865–1929) poema „Ave, sol!“. Pastarasis, baigęs Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, dirbo Vilniaus apygardos teismo sekretoriumi, vėliau – advokatu Panevėžyje.  Dalyvavo socialdemokratų veikloje, persekiojamas caro valdžios 1905 m. emigravo į Šveicariją. 1920 m. grįžo į tėvynę ir buvo išrinktas Latvijos Seimo atstovu. 1921–1925 m. dirbo Nacionalinio teatro direktoriumi, 1926–1928 m. – švietimo ministru. Dar gyvas būdamas J. Rainis vaikščiojo savo vardo bulvaru, jam buvo pastatytas paminklas Rygoje. Rašytojo kūryba buvo pristatyta Nobelio premijai gauti. J. Rainis didelę savo veiklos dalį skyrė Lietuvos ir Latvijos santykiams, palaikė jų vienybės idėją bei populiarino lietuvių literatūrą latvių spaudoje, išvertė lietuvių liaudies dainų, sukūrė lietuviškos tematikos kūrinių (tragedija „Indulis ir Arija“ (1911), draminė poema „Dauguva“ (1916, publ. 1919) ir kt.
L. Giros rinkinyje saugoma įspūdinga J. Rainio portretinė nuotrauka su autografu: Mes niekada nepamiršim didelės brolybės dienų. Kaunas, birželio mėn. 1 – 5, 1924 m. Dovanojame kolegai ir draugui labai gerbiamam ponui Liudui Girai. (Latvijos nacionalinio teatro steigėjas J. Rainis, 1924 m. atvykęs į Kauną gastrolių drauge su šiuo teatru,  padovanojo portretinę nuotrauką savo bičiuliui, rašytojui, Valstybės teatro direktoriui L. Girai.)
E. Matuzevičius džiaugėsi galėdamas versti šio latvių rašytojo, Lietuvos mylėtojo kūrybą: „Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta galimybė pagerbti didįjį J. Rainį ir išversti vieną geriausių jo pjesių“ (iš dedikacijos K. Inčiūrai J. Rainio knygoje „Auksinis raktelis“, 1965). „Poema „Ave, sol!“ – vienas gražiausių J. Rainio poetinių kūrinių, pasižymįs dideliu formos meistriškumu, poetinio žodžio taupumu ir skambumu, meniškai glausta ir prasminga kompozicija“ (E. Matuzevičius).
Matome, kaip atsakingai, kruopščiai E. Matuzevičius atliko šį darbą. Prirašyti trys vertimo sąsiuviniai (pirmasis, juodraštinis variantas, 1971 m. kovas) su daugybe taisymų, pabraukymų, pastabų įvairių spalvų tušinukais, pieštuku. Vertėjas kruopščiai ieško tikslaus žodžio, paraštėse užrašo kelias jo reikšmes, net sukirčiuoja. Pridėti ir du sąsiuviniai su redakciniais taisymais, patikslinimais (Palanga, 1971 m. birželis).
Vertimo rankraščius muziejui padovanojo E. Matuzevičius 1981 m. 

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė.

Visa galerija
Atgal