Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
rugsėjo
2019

IR PASTATAI TURI SAVO LIKIMUS

Vaikų literatūros muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, įsikūręs Kaune, K. Donelaičio gatvėje 13 numeriu pažymėtame name. Pastatas, sujungtas su dar trimis namais, yra Kauno moderniosios architektūros pavyzdys. Miestas, 1919–1939 m. tapęs laikinąja Lietuvos sostine, patyrė esminių pasikeitimų, tapo sparčios urbanizacijos ir modernizacijos pavyzdžiu ir išreiškė daugeliui Vidurio ir Rytų Europos miestų būdingas vertybes ir siekius, paskatintus optimistinio tikėjimo nepriklausomybės ateitimi. Gyventojai statėsi mokyklas, bankus, šventoves, gyvenamuosius namus, kurie paliko ryškius ženklus architektūrinėje miesto erdvėje. Iškilo apie 12 tūkst. pastatų, kuriems būdingi visame pasaulyje atpažįstami modernybės ženklai: higieniškumas, atvirumas, šviesa („Optimizmo architektūra“. p.15–16). Namo šeimininkas Mykolas Sleževičius (1882–1939) – Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, valstiečių liaudininkų partijos lyderis, advokatų tarybos pirmininkas, triskart vadovavęs ministrų kabinetui, ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas.
Kauno archyve saugojamoje namo statybos byloje, registruotoje Domos Šleževičienės vardu, 7 lape yra įrašas: Mūsų namai buvo pradėti statyti 1931 m. balandžio mėnesy. Mes į tuos savo namus įsikraustėme 1931 m. gruodžio mėnesio pirmomis dienomis. Tuomet namo numeris buvo 9, byloje fiksuota statybų pradžia 1931 gegužės mėn. 15d. ir pabaiga – 1933 m. birželio mėn. 3 d. Dokumentuose randame, kad statybų techninę priežiūrą ir darbus vesti yra įgaliotas inžinierius Leonas Ritas.
J. Būtėno ir M. Mackevičiaus monografijoje „Mykolas Sleževičius – advokatas ir politikas“ rašoma, kad jis, kaip buvęs vyriausybės vadovas, mėgo ištaigingą gyvenimo stilių – turtingus užsienio diplomatų priėmimus, jam buvo būdingas anglų požiūris, kad buvęs ministras pirmininkas negali būti neturtingas. Namas buvo tikrai pritaikytas reprezentacijai, jo vertė nemaža, netoli 300 tūkstančių litų paskola buvo išmokėta tik 1941 m. Liudvikas Šmulkštys prisiminimuose „Advokatas ir žmogus“ perteikia M. ir D. Sleževičių namų atmosferą: Gražiuose nuosavuose namuose kultūringa aplinkuma. Gražus salonas, valgomasis, advokato kabinetas. Rinktiniai, brangūs baldai, rinktiniai lietuvių dailininkų paveikslai, puikus knygynas, apimąs lietuvių spaudą kone nuo senų 1864 m. laikų. Visi moderniški įrengimai – vidaus telefonai, nišos sienose, geras kambarių išdėstymas. Šauni tvarka. Parengimai, arbatėlės išlaikyto skonio ir gausūs dalyvių. Menininkai, mokslininkai, jaunuomenė, politikos darbuotojai – dažni pobūvių lankytojai.
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, M. Sleževičius vertėsi advokato praktika, namuose turėjo įsirengęs kabinetą. Jo žmona Domicelė, visų vadinta Doma, buvo dantų gydytoja, taip pat turėjusi darbo vietą namų rūsyje. Du nedidelius rūsio kambarėlius Sleževičiai nuomojo studentams. Jų nuomininkais yra buvę literatūros mokslininkas Julius Būtėnas, poetas Antanas Venclova, rašytojas Petras Cvirka.
J. Būtėnas knygoje „Atsiminimai apie Petrą Cvirką“ rašo, kad Cvirkai savo kambarėlį Sleževičių namuose baigiantis 1934 m. vasarai perleido Klaipėdon išsikraustantis Antanas Venclova. Niekada nuosavo kampo neturėjęs, iš „Žiburėlio“ bendrabučio laikų Juliaus pažintas kaip juokdarys ir pokštininkas, Cvirka ramino būsimąjį kaimyną: Nieko, Juliau, nenusimink, sugyvensim ir mudu. Čia, brol, įsitaisysim tvirtovę – štangos ant langų jau yra... Tik, po biesais, kas būtų, jei kiltų gaisras, – taip ir suspirgėtum šitame rūsyje kartu su žiurkėmis... Pro langą niekaip negalėtum išsikepurnėti. Nieko blogo Cvirkai gyvenant pas Sleževičius neatsitiko, priešingai tai buvo bene pats kūrybingiausias jo neilgo gyvenimo laikotarpis: 1934–1935 m. jis parašė ir išleido pirmąjį humoristinį romaną lietuvių literatūroje „Frank Kruk“, kūrė „Žemę maitintoją“, Geručio slapyvardžiu išleido knygas vaikams – „Lapę karalienę“ ir „Rainiukus“. J. Būtėnas užfiksavo įdomią detalę, kaip Cvirka susikaupusius kambarėlyje rankraščius atidavęs sargui: Juozai, pasiimk šitą šlamštą į katilinę, gal tau susigadys prakuroms... Linksmos būta Juliaus ir Petro kaimynystės – ilgai negrįžtantį kaimyną Būtėną kartą pasitiko jo kambarėlyje Cvirkos įkurdintas pakaruoklis: vidury kambario kažkaip prie kėdės pritvirtintas gumulas, apvilktas paltu, uždėta skrybėlė...
J. Būtėnas mini D. Sleževičienės namuose organizuotas arbatėles jauniems literatams, kad jiems nereikėtų vaikščioti po kavines, ir kad pamalonintų literatūrai tikrai neabejingą (M. Sleževičius priklausė XXVII Knygos mėgėjų draugijai), bet dėl didelio profesinio krūvio nespėjantį meno naujienų sekti savo vyrą. Nuomininkai viengungiai buvo kviečiami prie šeimininkų stalo ir per didžiąsias katalikų šventes, kai pirmąją švenčių dieną nedirbdavo jokios maitinimo įstaigos. Per 1935 m. Sekmines kartu su Sleževičiais pietavę Cvirka ir Būtėnas yra nusifotografavę prie namo laiptų iš kiemo pusės.
Įteikdama naujam nuomininkui kambario raktą, D. Sleževičienė patikino Cvirką, kad kambarėlis esąs laimingas, nes jau du nuomininkai jame metus pagyvenę, vedė. Ji turėjo galvoje studentą M. Mackevičių, tapusį Sleževičių žentu, ir Venclovą, taip pat neseniai vedusį. Pasak J. Būtėno, Cvirka, apsigyvenęs pas Sleževičius, jau buvo užmezgęs pažintį su Meno mokyklos mokine Maryte Račkauskaite. Kartais po paskaitų ji užsukdavo pas Petrą. Siaurame rūsio koridoriuje pasigirsdavo Marytės žingsneliai, o Petro kambaryje girdėti kalbos, juokas – draugai susibūrę. Tada mergina šmurkštelėdavo į Būtėno kambarėlį, o tas užėjės pas kaimyną duodavo ženklą apie viešnią. Būtėnas savo prisiminimuose mena ir jų draugystei iškilusią grėsmę. Petras atostogavęs Palangoje ir jį pasiekęs gandas, kad mylimoji susitikinėja su kitu. Mažajame rūsio kambarėlyje buvo aiškintasi santykiai, o iš kaimyno pusės sklido graudi Dolskio daina „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“. Jų meilei nebuvo lemta nuskęsti, Cvirka vedė dailininkę Mariją Račkauskaitę ir iš K. Donelaičio gatvės išsikėlė į jos tėvų namus Aukštojoje Fredoje.
M. Sleževičius mirė 1939 m., nepatyręs sovietų okupacijos, D. Sleževičienė su savo senute motina ir augintinės Marytės šeima po karo pasitraukė į Vakarus. Namas buvo nacionalizuotas ir 1951 m. kovo 20 d., praėjus ketveriems metams po P. Cvirkos mirties, jame buvo atidarytas rašytojo memorialinis muziejus.
Nuo 1991 m. muziejus perorganizuotas į Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyrių. Sovietmečiu, šalia P. Cvirkai skirtos ekspozicijos, pastate buvo gyvenama, veikė įvairios visuomeninės organizacijos. Kurį laiką palėpės kambarėlyje glaudėsi iš Rygos į Kauną persikėlęs aktorius Modris Tenisonas, 1967–1972 m. vadovavęs Kaune spektaklius kūrusiai pantomimos trupei. Rūsio patalpose veikė Knygos bičiulių draugija, antro aukšto kambariuose buvo įsikūrusi Rumšiškių liaudies buities muziejaus buhalterija, M. Sleževičiaus darbo kabinete glaudėsi Kraštotyros draugijos nariai.
Knygoje „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“ dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė Sleževičių namą vadina vila ir teigia, kad pastatui pasisekė, nes pokariu jis nebuvo paverstas komunaliniu būstu, nebuvo išardytas autentiškas namo planas. Name išliko daug autentiškų modernizmo stiliui būdingų įrangos elementų: laiptai, durys, radiatoriai, parketo grindys, dolomito židinys, sieninės spintos virtuvėje, antro aukšto hole ir kambariuose, lentynos su nuleidžiama uždanga šeimininko darbo kambaryje. Tokias stacionarias sienines spintas galėjo sau leisti įsirengti tik labai turtingi žmonės. Unikali interjero detalė – liftas, pasak straipsnio autorės, neaptikta kituose Kauno privačiuose namuose. Daiktų ir maisto lifto šachta, esanti šalia virtuvės, krovinius keldavo iki pat palėpės, kurioje buvo įrengta skalbykla. Pirmojo aukšto bauhauzo stiliaus sienose įtaisytos virtuvės spintelės ir juodai baltos mozaika išdėliotų plytelių grindys sukurtos tarsi sekant ketvirto dešimtmečio spaudos rekomendacijomis, kad maisto gamybos patalpa turi būti švari ir erdvi. Visa namo vidaus įranga patvirtina ypatingą Sleževičių ir architekto dėmesį patogumui. G. Jankevičienės manymu, pirmojo aukšto reprezentacinėse patalpose šeimininkai priimdavo svečius, o eilinėmis dienomis pietaudavo ir vakarieniaudavo antrajame aukšte gyvenamuosiuose kambariuose.
Šiandien tarpukario modernizmą reprezentuojančiame name virte verda spalvingas gyvenimas – vaikų literatūra čia išradingai pristatoma paties įvairiausio amžiaus lankytojams. Ekskursijos, pamokos, gimtadienio šventės, susitikimai su rašytojais ir dailininkais, įvairūs konkursai ir parodos kviečia lankytojus prasmingai leisti laisvalaikį, jaustis kaip namie.
Šiemet, 2019 m. kovo 9 d. minėjome 110-ąsias rašytojo P. Cvirkos (1909–1947) gimimo metines, o lapkričio 11 d. minėsime 80-ąsias žymaus politiko ir advokato M. Sleževičiaus mirties metines.
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė.

 

Visa galerija
Atgal