Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
gruodžio
2019

...IKI AUTORIUS ŠIAME PASAULYJE

Nedaug yra žmonių, kuriuos prisimindami ne tik artimieji ir draugai, bet ir kiti juos pažinojusieji, vadintų mažybiniais vardais. Kiek man žinoma, tarp rašytojų tokių yra tik du: Jurgelis – kaunietis satyrikas Jurgis Gimberis (1938–2018) ir Stasiukas – poetas, eseistas Stasys Stacevičius (1959–2012). Stasiuku jis buvo vadinamas dėl savo kuklumo, šilumos ir jaukumo. Lapkričio 19 d. poetui būtų sukakę 60 metų. Kaip rašoma trumpoje oficialioje S. Stacevičiaus biografijoje, jis gimė 1959 m. lapkričio19 dieną viensėdyje šalia Merkinės. Mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, į Universitetą nebegrįžo, dirbo įvairius darbus, o didžiąją dalį gyvenimo paskyrė žurnalistikai, dirbdamas Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, aktyviai bendradarbiaudamas literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose. Žymiai spalvingesnį ir šmaikštesnį jo biografijos variantą – autobiografiją galima perskaityti Lietuvos rašytojų sąjungos tinklapyje. Šis trumpas jo kūrinėlis – puikus, Stasiukui būdingos sveikos autoironijos pavyzdys. Iš teksto sužinome, kodėl jam nepavyko realizuoti aviatoriaus talento; apie trumpą tankisto karjerą sovietinėje kariuomenėje; apie nedidelę tremtį Šalčininkų rajone ir apie tai, kad kaip ir kiekvienas ko nors vertas poetas, kurį laiką dirbo gruzčiku (kroviku) bei turėjo beveik visiems tikriems vyrams būdingų žalingų įpročių.
Per savo trumpą gyvenimą poetas išleido aštuonis eilių rinkinius. 2001 m. S. Stacevičius Kaune buvo paskelbtas 37-uoju „Poezijos pavasario“ laureatu. Buvo pagerbtas už savo eilėraščių knygą „Toli kriokliai“. Kartu su Gintautu Dabrišiumi jie vieninteliai provincijos poetai, XXI a. pelnę tokią garbę. Atrodo paradoksas, bet charizmatišką ir viešumoje kartais sunkiai susivaldantį ir suvaldomą poetą literatūros kritikai vadino tylos (jis net terminą specialų sukūrė – tylologija), sniego ir ilgesio poetu. Neaišku, sąmoningai ar ne, gyvenimo pabaigoje jis pasirinko savo apdainuotą tylą: „Todėl / tebūnie – sidabrinė tyla // Tegu bus po tyla / kaip po mano gyvenimo, / o virš tylos – lyg prieš kitą gyvenimą. / Lai tyloje bus, kai bus ar nebus.“
Po tragiškos poeto mirties (sušalo pakelėje begrįždamas namo iš dėdės laidotuvių Merkinėje) teko pabuvoti poeto gimtuosiuose ir vieninteliuose tikruose namuose Gudakiemio kaime, kur jis išmoko prisijaukinti savo vienatvę. „Ir mano vienatvė gera. Čia nedaug apvalių / vienatvių. Dažniausiai tai skaidrūs šalti stačiakampiai – / kaip mano langai. Ir geriausia iš mano vėlių / su geriausiu kraštovaizdžiu – pilnačiai tvieskiant – sutampa“. Poeto seserys Marytė ir Onutė padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui pluoštą poeto nuotraukų, dokumentų, asmeninių daiktų ir knygų iš Stasiuko bibliotekos. Tarp pastarųjų buvo ir paties poeto išleistos knygos su papildomais autoriniais taisymais ir įrašais. Vieną tokį įrašą ir pristatome įdomaus eksponato rubrikoje. Nors gal vadinti šią knygą su įrašu įdomiu eksponatu yra kiek netaktiška ar neetiška. Manau, geriau tiktų pavadinti – pasibaigusio gyvenimo liudytoja. Tai paskutinioji poeto eilių rinktinė „Stiklinė“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2012 metais. S. Stacevičius spėjo ja pasidžiaugti vos kelias savaites, o tituliniame puslapyje užrašė: „Autoriaus egzempliorius – neskolinamas ir neatiduodamas iki autorius šiame pasaulyje. Stasys Stacevičius“. Perskaičius tokį įrašą tiesiog norisi patylėti... Ką gi, Stasiuko šiame pasaulyje jau nėra ir knyga saugoma jai deramoje vietoje – poeto S. Stacevičiaus fonde, esančiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Pabaigoje pacituosiu vieną S. Stacevičiaus eilėraštį iš jo rinkinio „Juodoji“. Mano galva, šią savotišką palydėjimo kalbą poetas būtų galėjęs pasakyti ir prie savo paties kapo. „Per saulėtą sniegą procesija slysta, akysna / šaltai plieskia saulėtos pusnys – ne karstas... Žvarboj oras lyg išretėjęs, / o aš paprašytas kalbėti, bet... Negi sakysiu, / kad velionis gyveno nevykusiai ir išprotėjo. // Ir negi meluosiu, kad jį ypatingai mylėjom. / Tegu šviečia pusnys – kalbu – tegu mainosi spalvos ir gelmės. / Vienoj duobės pusėj švyti apyšalčiai smėliai, / antrojoje riogso gurvoliai – nei šaltos kanopos ir galvos. // Lyg niekuo dėta pro medžius plieskia saulė, varnai poilsiauja, / bet negi šnekėsiu, kad jo akys buvo paklaikę / ne nuo saulėto sniego... Pirmiau – ne našlės – pirmų šaltsmėlio saujų – // tenai ir ne ten krinta snaigės, bet visos – pataiko.“
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas 

Visa galerija
Atgal