Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

I. SIMONAITYTEI – 120

Prozininkės, žymiausios Klaipėdos krašto rašytojos, autobiografinių romanų ir apysakų kūrėjos Ievos Simonaitytės (1897–1978) fonde aptinkame seną, pageltusią, nuo laiko suvargusią, tačiau itin įdomią nuotrauką. Aštuoniolikmetė Ėvikė (taip ją vadindavo artimieji) stovi prie sviestamušio, rankose laikydama menturį. Veide šviečia santūri šypsena. Mergina vilki tamsius Klaipėdos krašto pamaldžių liuteronių rūbus: švarkelį rauktomis rankovėmis ir ilgą sijoną, ryši tamsią raštuotą skarelę. Kitoje pusėje mėlynu rašalu pabrėžusi: „Senąją fantę dovanoju visiems!“ Pieštuku užrašyta adresas: „Vanagai, Priekulė, Klaipiedos“ (apskr..), tetos vyro Dūdjonio pavardė (matyt, šio šeimai buvo padovanota nuotrauka), dar pora pabirų žodelių.
Šimtmečio senumo nuotrauka ženklina sunkią, erškėčiuotą būsimosios rašytojos gyvenimo ir kūrybinio kelio pradžią. Ievą, nesantuokinį kūdikį, nuo turtingo ūkininko Jurgio Stubros Vanagų kaime, Priekulės valsč., Klaipėdos apskr., pagimdo jos motina Etmė Simonaitytė, savo gyvenamosios vietos neturinti samdinė „liuosininkė“. Mažoji Ėvikė auga be tėvo, nes šis veda turtingą našlę. Penkerių metukų būdama suserga kaulų tuberkulioze, o susižeidusi koją, apraišta visam gyvenimui. Su motina keliauja uždarbiaudama, pasiramstydama lazdomis, gano bjaurias, nes skrenda, žąsis, prižiūri, „vygiuoja“ svetimus vaikus. Dėl silpnos sveikatos mokyklos beveik nelanko. Skaityti ir rašyti ją išmoko motina – apsišvietusi, jautrios širdies kaimo darbštuolė. Kaskart, grįždama iš turgaus, ji parsineša laikraštį, kurį „prie žibalinio spingsulėlio“ vakarais garsiai perskaito. Gabi, dvasinga mergaitė noriai skaito Bibliją, „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, „Apie Jeruzalės išpūstijimą“, maldaknyges ir kitą religinę literatūrą, kalendorius, suvertus ant virvelės ir paslėptus dėžėje kaimyno „krautėj“. Ėvei „kančia būdavo, kai ateidavo laikas gulti į lovą“. Netrukus ir pati pradeda kurti giesmes: „Ir dvylikos metų būdama, mirus dėdienei, kuri jauna paliko penkis vaikus našlaičius, parašiau jos atminimui giesmę, giedamą pagal „balsą“: „Dabar tave paliksiu, ak, sviete piktasis!“. Mano giesmę giedančios vanagiškės, nusišluosčiusios ašaras, man išpranašavo didelę ir garbingą ateitį: – Ta mergelė kuriądien sėdės ceitungo redakcijoj“ (iš autobiografijos).
1912 m. Vanagų kaimo pastoriaus Emilio Bleiveiso rūpesčiu Simonaitytė išvyksta gydytis į Luošųjų vaikų prieglaudą Angerburge (dab. Vengoževas, Lenkija). Globėjui, pirmajam pastebėjusiam mergaitės literatūrinius gabumus, ji bus dėkinga visą gyvenimą: vėliau kunigas dirbs Vyžių parapijoje ir bus palaidotas bažnyčios šventoriuje, o sovietmečiu Vyžių bažnytėlei tapus grūdų sandėliu ir per kapinaites važinėjant sunkvežimiams, I. Simonaitytė pasirūpins, kad jos geradario kunigo palaikai būtų perlaidoti Vanagų kapinaitėse (tais laikais tai bus drąsus poelgis). Ligoninėje jai padaroma pirmoji kojos operacija. Simonaitytė apie tai rašys: „Ką ten kalbėti apie nuolatinį skausmą, jei vien tų lūžimų – gal šešetas. Ir vis ta kojelė skaudžioji. Po pirmos operacijos Angerburge ji liko septyniais centimetrais trumpesnė…“ Ten išmoksta skaityti vokiškai ir pamėgsta sentimentalią bulvarinę vokiečių lektūrą, vadinamuosius „tarnaičių“ romanus. 1914 m. sugrįžusi į Lietuvą, glaudžiasi Vanaguose pas tetą Dūdjonienę (seniau priėmusią gyventi ir seserį su pavainike dukrele), nes motina ištekėjusi ir jau susilaukusi kitos dukters. Gavusi iš tetos vyro dovanų siuvimo mašiną ir pramokusi siuvėjos amato, Ieva pati užsidirba duoną ir net pelno geros siuvėjos vardą. Po jakų, juopių, delmonų ir kitų siuvinių krūva visada guli knyga, o naktimis neužmiega nuo „galvoje besisukinėjančių minčių“, kurias trūks plyš reikia „padėti ant popieriaus“. Nuo 1914 m. pradeda reikštis kaip literatė: parašo „ant karštų pėdų“ apsakymą „Bertė Mertinienė“ ir laikraštyje „Tilžės keleivis“ išspausdina pirmąjį eilėraštį „Ak, karas, karas išgąstingas“. 1917 m. tampa Vanagų lietuvninkų jaunimo draugijos „Eglė“ nare, rašo ir spausdina savo eilėraščius bei vaizdelius „Prūsų lietuvių balse“, „Darželyje“, „Rytojuje“, pasirašydama slapyvardžiais Evutė, Sesutė, Eglaitė, Bemokslė ir kt.
Siuvėjos karjera greitai baigsis: 1921 m. persikels į Klaipėdą – išplauks į platesnius vandenis savo „Kolumbo keliais“, kur lankys vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Ilgus metus prabarškinusi rašomąja mašinėle įvairiose įstaigose, pabėgs nuo to „prakeikto lažo“ ir sunkiai, bet pavyks „nutverti gyvenimą už apynasrio“: 1935 m. išleis savo garsųjį romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“, rašytą visą dešimtmetį, sulaukusį visuotinio pripažinimo ir pelniusį Lietuvos valstybinę literatūros premiją.
 
Nuotrauką muziejus įsigijo iš rašytojo, archyvininko, muziejininko Jono Mačiulio 1979 m.

 
Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė 

Visa galerija
Atgal