Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2019

„GERA POEZIJA TURI MOKYTI LIŪDESIO“

Vasario pradžioje poetui, eseistui, literatūros kritikui Valdemarui Kukului sukaktų 60 metų. Kilęs iš Noriūnų, Kupiškio krašto. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, dirbo „Pergalės“, vėliau – „Metų“ žurnale, „Komjaunimo tiesoje“, „Respublikoje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Nemune“. Rašė, kaip jam atrodė, niekam niekada nepataikavo. Poetas M. Martinaitis po V. Kukulo mirties sakė, kad labai trūksta drumstėjo mūsų literatūroje.
Apie save ir skaudžias gyvenimo patirtis V. Kukulas kalbėjo su prozininku D. Mušinsku „Metuose“ 2009-aisiais – „Vienas prieš žodžių pūgą“. Anksti mirė motina, vėliau nusižudė tėvas ir brolis... Vaikystės aš beveik neturėjau. Ji baigėsi, kai mirė mama. Man tuomet buvo septyneri. Ir ryškiausias vaikystės prisiminimas labai paprastas – aš sergu, guliu ant sofos, o kai lieku visai vienas, pašoku iš lovos ir praryju saują gražių spalvotų tablečių. Ir gaunu labai daug pylos… Visa, kas susiję su vaikyste, turėtų priminti mamą, o aš ją pamenu gana miglotai. Tik žinau, kad kiekvieną vakarą ji man skaitydavo. Aš primygtinai reikalavau J. Biliūno „Kliudžiau“. Mama liepdavo pažadėti, kad neverksiu. Aš pažadėdavau. Ir verkdavau.
Nesakau, kad labai tikiu kūrybiniais genais, talentų perdavimu ir panašiai, bet kažko čia vis dėlto esama. Motinos netekau, kai pradėjau eiti į pirmąją klasę, ir tik po daugelio metų, kai jau ėmiau domėtis savogenealogija“, aptikau jos užrašų knygeles su keliais eilėraščiais. Be jos pačios, žinoma, niekam nežinomais. Tėvas, kol lentpjūvėje nenupjovė visų kairės rankos pirštų, buvo vestuvių, ir ne tik vestuvių, muzikantasten su seneliu išmoko vyriškai gerti, – iš pokalbio su D. Mušinsku.
Valdas mėgo pabėgti iš pamokų, todėl matematikos mokytoja per savo pamokas leisdavo rašyti eilėraščius, kad tik jis ateitų. Pati jaunystėje rašė eiles. Už pamokų nelankymą svarstydavo mokytoją... Iš mokyklos laikų likę daug nuoskaudų, bet būta ir šviesių dalykų. Ypač iškalbingas suglamžytas rankraštis, kurį muziejui padovanojo V. Kukulo mokytoja.
Kas mane pastūmėjo rašyti, tikrai nežinau. Žinau, kad ketvirtoje ar penktoje klasėje pradėjau rašyti stambų romaną, nes eilėraščių rašymas tuomet man atrodė mergų užsiėmimas, ir mokytoja romaną smarkiai sukritikavo. Bene šeštoje klasėje įsimylėjau septintokę, ir tada jau pasipylė eilėraščiai apie viską, taip pat ir apie Leniną. Nepaisant to, greitai įsipainiojau į vietinio laikraščio literatų būrelį, ėmiau rašymo mokyti kitus, taip pat ir save vyresnius, net pensininkus, o kai septintoje klasėje tapau etatiniu to laikraščio darbuotoju, išmokau ne tik rašyti, bet ir gerti, – iš pokalbio su D. Mušinsku.
Su poetu, redaktoriumi Vaidotu Dauniu V. Kukulą siejo didelė draugystė. Kiekvieno žmogaus išėjimas šio pasaulio, literatūros yra skaudus dalykas, o ypač tokio žmogaus kaip V. Daunys. Tuo labiau, kad kelerius metus mesne mūsų valiabuvome surišti tarsi Siamo dvyniai: ir bendros dienos moksleivių konkursuose, ir bendros dienos universitete, ir nesibaigiančios įvairiausių literatūrinių bei paraliteratūrinių postų dalybos. Ir draugevisiškos priešingybės, tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tad V. Daunio netektis mano sieloje ir kūrybinėje sąmonėje paliko žiojėjančią duobę, kurią tebejaučiu iki šiol. Paprasčiausiai greta jo būčiau gal daug kitaip rašęs, o gal ir mąstęs (iki šiol tebeturiu eilėraščių rankraščių su jo pastabom, kurių taip ir nedrįstu rodyti), – iš pokalbio su D. Mušinsku.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje V. Kukulo fondas labai mažytis. Tikimės, kad poeto žmona D. Kažukauskaitė-Kukulienė padovanos muziejui jo archyvą.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė.

Visa galerija
Atgal