Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

„LIETUVIŲ EGZODO LITERATŪRA 1945–1990“

Sveikiname jus 2021 metais atvėrus „Įdomaus eksponato” skilties puslapį, linkime pažinimo ir atradimo džiaugsmo!  
Daugelis esate susipažinę su išeivių rašytojų kūryba, tačiau paprastam skaitytojui sunkiau yra prieinami, svetur rašiusių literatūrologų, literatūros kritikų, mokslininkų darbai. Vienas jų – profesorius Rimvydas Šilbajoris (1926–2005), kuris daugiau nei 40 metų kūrybingai ir produktyviai darbavosi rašydamas ir aptardamas lietuvių, rusų ir anglų rašytojus. Minėdami 95-ąsias jo gimimo metines fragmentiškai pristatome jo nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią.
Iš R. Šilbajorio išleistų knygų gausos norisi išskirti leidinį „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, kurį sudarė, parengė ir redagavo kartu su Kaziu Bradūnu. Studija buvo išleista Lituanistikos Instituto 1992 m. Kongreso biblioteka suteikė šiai knygai išleidimo kodus. Viršeliu ir maketu rūpinosi dailininkas Vytautas O. Virkau; knygos leidėjas ir mecenatas – „Lietuvių fondas”. Šioje analogo neturinčioje studijoje per dvidešimties koautorių žiūros tašką veriasi 45 metus kurta išeivių rašytojų turtinga kultūrinė ir literatūrinė epocha.  
Sumanymas išleisti šią knygą gimė K. Bradūno galvoje. Gavęs iš sovietijos „Lietuvos literatūros istoriją”, kurioje nebuvo paminėtas nė vienas išeivių rašytojas, nutarė parengti ir išleisti atskirą egzodo rašytojų kūrybos apžvalgą. Jis skubėjo pasidalinti savo sumanymu su A. Nyka-Niliūnu, J. Girniumi, V. A. Jonynu, R. Šilbajoriu,  H. Nagiu. Pastarajam rašė: „Gal matei, o gal ir turi neseniai Vilniuje išleistą liuksusinį, iliustruotą, didelio formato dvitomį: „Lietuvių literatūros istorija”. Pirmasis tomas – nuo seniausių laikų iki 1940 metų. Antrasis tomas – tarybinė lietuvių literatūra. Apie išeivijos literatūrą tenai nieko. O leidinys užbaigtas, jokio kito tomo nebus. Toptelėjo man mintis padaryti taip, kaip ir su „Lietuvių poezijos” trečiuoju tomu. Būtų visai vilniškio formato ir panašios vizualinės struktūros apie 600 psl. knyga: „Lietuvių literatūros istorija” – išeivijos literatūra, 1945–1985 m. (40 metų laikotarpis). Lietuvoje dvitomį išleido Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institutas, čia išleistų Lituanistikos institutas. Istorijos rašymo darbas būtų kolektyvinis-koautorinis, kaip ir Lietuvoje. Tačiau redagavimo vis tiek reikia. Tą pareigą vienas pats nesiryžau užsikrauti. Tad susitariau su Rimvydu Šilbajoriu – būsime du redaktoriai. Jis sutiko, jeigu aš stumsiu visą leidinio organizavimo darbą. <...> Istorijos puslapius užpildytų bendrieji atskirų laikotarpių literatūrinės veiklos ir rašytojų aptarimai, o taipgi 14 monografinio pobūdžio raštų apie atitinkamus rašytojus (Keturiolika yra išskirti ir tarybinės literatūros tome. Mums skaičių tokių dauginti ir eiti su vilniškiais į „soclenktynes” vargu ar verta?) <...> Su Šilbajoriu norėtume, kad viskas visiems pasirašytų iki 1985 metų pabaigos. 1986 metais jau eitume su visa medžiaga spaustuvėn. Taigi rašymui beveik pusantrų metų.” Darbą buvo planuojama užbaigti per keletą metų, deja nebuvo taip lengva ir paprasta aprėpti 45-erių metų literatūrinį procesą, kuris vyko visuose kontinentuose, kur gyveno lietuviai. Abu redaktoriai siekė, kad studija būtų nenuobodi, tekstai iliustruoti išeivijos gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis, dokumentais, rankraščių faksimilėmis.
R. Šilbajoris ne tik preciziškai redagavo, bet ir pateikė knygoje išsamius apžvalginius ir studijinius tekstus: „Nepriklausomybės amžininkai svetur. Bendroji situacija”; „Henrikas Radauskas”; „Žemininkų-lankininkų karta. Bendroji situacija”; „Antanas Škėma”; „Egzodo augintiniai. Bendroji situacija”. K. Bradūnas įvadiniame žodyje rašė: „Literatūros gyvastingumas pareina ne tik nuo ją kuriančių rašytojų, bet ir nuo literatūros mokslo, nuo šios rūšies mokslininkų, tai išeiviškasis jų būrys, kaip matėme, stiprina viltį, jog ir rašantiems mirštant, kas parašyta, gyvens. Gyvens raštuose apie rašytojus ir apie tai, ką jie parašė. Pagaliau apie išeivijos literatūrą turės stipriau prakalbėti ir ta minėtų išeiviškųjų literatūrologų bendraamžė karta tėvynėje. Ir ne tik apie čionykštę išeivijos literatūrą, bet galbūt apie Sibiran nutremtus rašytojus, galbūt net apie anos tremties „išeiviškąją” bei „stalčinę” literatūrą”. <...> Norisi tikėti, kad nenatūraliai perskirta lietuvių literatūros srovė vėl suplaukia į vieną vagą, ir jau, Maironio žodžiais tariant, „Nebeužtvenksi upės bėgimo.” Po kelerių metų sunkaus, atkaklaus, kruopštaus ir atsakingo redaktorių darbo išleista knyga tapo svariu paminklu, įamžinusiu beveik visus svetur gyvenusius ir rašiusius išeivių kūrėjus.

R. Šilbajoris, užsispyręs žemaitis, gimė sausio 6 d. Kretingoje, čia baigė ir septynias gimnazijos klases, o vidurinio mokslo diplomą, pasitraukęs nuo sovietinės okupacijos, gavo jau Augsburge. 1947–1949 m. studijavo anglų ir prancūzų kalbas bei literatūras Mainco universitete. 1949 m. pasiekė Ameriką, čia tęsė studijas Antiocho kolegijoje, jas baigęs paniro į slavų kalbą ir literatūrą Kolumbijos universitete Niujorke. 1955 m. jam suteiktas magistro laipsnis, o 1962 m. apsigynė daktaro disertaciją „Russian Versification: The Theories of Trediakovskij, Lomonosov and Kantemir”. R. Šilbajoris įsitraukė į akademinį darbą: dėstė Oberlino kolegijoje, Ohajo universitete, kuriame 1967 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jis pasižymėjo pareigingumu, atsakingumu, profesionalumu – buvo išrinktas American Association of Teachers of Slavic and east European Languages Ohio skyriaus pirmininku; vadovavo Baltistikos studijų draugijai, Lituanistikos institutui; inicijavo Lietuvių literatūros katedros atsitradimą Čikagoje. R. Šilbajoris vienodai gerai rašė tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis: savo tekstuose analizavo lietuvių rašytojų kūrybą išeivijoje ir sovietinėje Lietuvoje, rašė apie rusų literatūrą. Keletą dešimtmečių bendradarbiavo Oklahomos universiteto leidžiamame žurnale „World literature today”. Parašė studijinių straipsnių knygoms „Lietuvių literatūra svetur 1945-1967” (1968); „Išėję negrįžti” (1986). Skubėjo pristatyti anglosaksams lietuvių rašytojus, išleido knygą „Perfection of Exile” (1970). Atskiromis knygomis išėjo: „Žodžiai ir prasmė” (1982); „Netekties ženklai” (1992); „Poezijos skaitymai” (2004); „A Short History of Lithuanian Literature” (2002); „Karas ir taika: Tolstojaus pasaulio veidrodis” (2003) ir kt. Parengė „Second Conference of Baltic studies” (1970); „Lituanistikos Instituto suvažiavimo darbus” (1973); „Architekture of reading” (1976); „Mind against the Wall” (1983); kartu su V. Kelertiene redagavo „Metmenys”; bendradarbiavo „Varpe”, „Darbe“, „Santarvėje“, „Mūsų Vytyj“. Lietuvių ir rusų literatūros klausimais rašė „The Slavic and East European Journal“; „Saturday Review“, „Arenoje“.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę jau nuo 1990 m. dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginiame ir Vilniaus universitetuose. Bendradarbiavo VDU žurnale „Darbai ir dienos”, „Metuose”, „Šiaurės Atėnuose” ir „Literatūroje ir mene“. Parašė studijinius darbus apie J. Degutytės, J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio, S. Gedos ir kt. kūrybą. 1994 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. R. Šilbajoris paliko ryškius pėdsakus literatūrologijos pasaulyje – mokslo leidiniuose, enciklopedijose, tarptautiniuose žurnaluose, lietuviškoje ir užsienio periodikoje paskelbė daugiau nei du šimtus literatūros kritikos straipsnių, apžvalgų, recenzijų ir kt.
R. Šilbajoris už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1999 m. buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
 

                                         Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal