Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
spalio
2020

DAR VISKO NEPASAKIAU

Poetė, vertėja Janina Degutytė mirė 1990-ųjų vasario 8-ąją. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11-osios – telikę buvo tik mėnuo ir kelios dienos. Didžiulę netektį jautė daugelis. Anot V. Daujotytės, mylėję poetę juto tai kaip skriaudą. Šįmet jau trisdešimt metų po poetės, vertėjos mirties.
J. Degutytei teko nugyventi nelengvą gyvenimą – siaubinga vaikystė, motinos alkoholizmas, širdies reumato komplikacijos, neįgalumas, dvasinis ir fizinis skausmas. Išliko stojiška, šviesiai žvelgianti į pasaulį, mylinti visa, kas gyva.
Sovietiniais metais J. Degutytės eilėraščiai gelbėjo žmones. Poetę slėgė depresija, atrodė, kad nėra jokios prošvaistės. Motinos būklė blogėjo, mano sveikata taip pat – gulėjimai tęsėsi mėnesiais. Ir ligoninės atsibodo, ir nesinorėjo apsunkinti svetimų. Žinojau, kad taip tęsis iki galo. Visi džiaugėsi eilėraščių šviesiom nuotaikom, o aš pastoviai galvojau apie išėjimą... Bijojau pažvelgti į tai, kas glūdėjo giliai manyje, nenorėjau liesti tų temų ir motyvų, kurie persekiojo mane dienom ir naktim. Bijojau savo atminties. Bijojau nakties: kamavo košmariški sapnai – vejasi motina. Pabudus buvo baisu, kad košmaras gali žmogui įgauti motinos pavidalą... Rašiau apie saulę, kurios nemačiau, kaip vaikystėje piešiau prie stalo sėdinčią šeimą, kurios nebuvo.
Man priekaištavo dėl egzaltacijos, patetiškumo, per lengvo optimizmo. Viešpatie, o aš traukiau save už plaukų iš savo tamsos. Nes kito išėjimo nebuvo. Kad taptum poetu, pirmiausia reikia išlikti gyvam. Galbūt tuo šiaudu, kurio griebiasi skęstantis, ir buvo pirmieji rinkiniai. Moksliškai tarus, trūko distancijos. Bet kokia gi distancija prie kapo duobės? Kai dar viskas kraujuoja. Neturėjau jėgų. Priartėjau prie ribos. Bene 6 metus rinkau migdomuosius vaistus: buvo ramiau gyventi, žinant, kad vienos durys visada bus atviros. Gaudavau skaitytojų laiškų (vos pasirodžius publikacijoms, dar ir neišėjus rinkiniui). Žmonės sveikino, rašė, kaip mano eilėraščiai jiems padėjo nevilty ir skausme, kaip suteikė jėgų. Tas paradoksas mane nustebino ir sutvirtino. Vadinasi, traukdama save už plaukų, traukiau ir juos. (Iš knygos Atsakymai, parengtos V. Daujotytės-Pakerienės, išėjusios 1996 m.)
J. Degutytės pusseserė L. Bedarfaitė-Žukauskienė savo prisiminimuose, paskelbtuose Metų žurnale 2015 m. nr. 5-6, pasakoja apie ypatingą dvasinį ryšį, kuris siejo ją ir Janiną. Janinulį, kaip sako Lilė. Ji J. Degutytei – pati artimiausia iš giminių. Lilė, dvejų metukų mano meilė, anot J. Degutytės, atbėgdavo atversti knygos puslapio, kai ji skaitydavo. Pragulėjau pusantro mėnesio – visi sąnariai ištinę, skausmas nežmoniškas, jokio judesio, jokio sąnario pajudinti negalėjau. Skaičiau pasidėjus kažkaip knygą prieš akis, o Lilė – dvejų metukų mano meilė – atbėgdavo atversti puslapio ir labai didžiuodavosi tuo savo darbu...
Lilijanai poetė dedikavo eilėraštį „Akacijos“. Prisiminimuose L. Bedarfaitė-Žukauskienė pasakoja apie poetės žemiškosios kelionės pabaigą: O liga negailestingai progresavo toliau... Janinos laukė dar vienas likimo smūgis: reikėjo pradėti daryti dializes, nes jau nebebuvo kitos išeities.
Sukvietė eilinį konsiliumą. Janiną globojusi gydytoja Nijolė Stanaitytė ilgai įkalbinėjo Janiną dėl šios procedūros.
Janina atkakliai priešinosi, jokiais būdais nenorėjo sutikti, kad jos gyvenimas būtų priklausomas nuo kažkokios gyvenimo prailginimo mašinos, tačiau vėl teko eiti į didžiausią gyvenime kompromisą: 1988 m. gegužės mėnesį pradėtos dializės procedūros. Tai buvo košmariškas išbandymas: du kartus per savaitę teko gulėti prijungtai prie aparatų. Paskui – vėl širdies ritmo sutrikimai, pykinimai, vėmimai. Leisgyvė buvo atgabenama iš dializės procedūrų į palatą.
Tai tęsėsi beveik dvejus metus.
Poetės pusseserė Lilijana pasakoja, kaip sunku buvo Janinai be kaimo, daržo. Verždavosi ten, jos širdis atitirpdavo. Laiškuose poetė rašė: Smarkiai žengia į priekį inkstų nepakankamumas. Gavau kursą vaistų detoksikacijai – tai liko 5 injekcijos. Reikia ant kojų nuvažiuoti į kaimą – daržas laukia. Vienintelis išganymas! – kaip daug nustoji, nemėgdama žemės darbų. Kai pagalvoju, kaip krapštysiuos žemėje, liesiu augalus, tai širdis atitirpsta...
Mazgeliškių kaime Kupiškio rajone, netoli Puožo ežero, J. Degutytė su dailininke Brone Jacevičiūte-Jėčiūte išbūdavo nuo gegužės iki spalio, ten atsigaudavo, sustiprėdavo. Sėjo, sodino, augino, grožėjosi, kaip iš žemės lenda jos pasėtos kvietkos. MLLM saugoma begalė poetės laiškų, rašytų draugėms, kuriuose J. Degutytė džiaugiasi Mazgeliškių sodu, daržu, visa augalija...
1989-ųjų rudenį J. Degutytė, sunkiai sirgdama, rašė autobiografiją. Autobiografija parašyta 1989 metų ankstyvą rudenį, į kalendorių „Darbo užrašams“ skubriu, nelygiu, nelengvai įskaitomu raštu, gulom ar pusiaugula. Liko nebaigta sąmonė – vis grįždavo į tai, kas skaudžiausia , negalėjo iš to rato išeiti. Įkalinta motinos. Reto baugumo liudijimai. Tik itin kūrybingas žmogus gali išlyginti tokias baisias patirties duobes. Taip literatūrologė V. Daujotytė rašė pačios sudarytoje knygoje „Raudonoji upė“ – „Į Janiną Degutytę – iš kito kranto“. Knygoje spausdinami svarbieji poezijos ir gyvenimo tekstai.
Nežinau, gal jau nebeužteks laiko, kad parašyčiau savo autobiografiją. Rašiau vis ne tai, vis užuominom, vis prabėgom, fragmentais. Neišdrįsčiau perskaityti išspausdintą savo gyvenimo aprašymą.
Bet gal reikia, kad ir koks siaubingas jis būtų. Nedrįstu lygintis su tais, kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet...
 
Temsta.
Širdies akimis žvelgiu į pasaulį.
Gatvių maišaty – aš,
Padauginta iš tūkstančių.
------------------
Dar negaliu išeiti
Dar visko nepasakiau.
Jums.
Ir už jus.
Eilėraštis, parašytas 1983-ųjų lapkritį.
Išėjo Janina Degutytė ramiai, išdidžiai. 1990 m. vasario 6 dieną, eilinės dializės procedūros metu, Janina ištraukė iš rankos fistulę. Išsivystė ūmus sepsis.
1990 m. vasario 8 dieną Janina paliko šį kančių pasaulį. Iš pusseserės prisiminimų.
Poetė J. Degutytė palaidota Antakalnio kapinėse, giedant jos artimam draugui, kunigui Jonui Kastyčiui Matulioniui Marija, Marija...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė
 

Visa galerija
Atgal