Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

DANUTEI LIPČIŪTEI-AUGIENEI-100

Šiose XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių nuotraukose užfiksuota mažametė Danutė Lipčiūtė: vienoje ji sėdi šalia savo mamos – Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės. Kitoje –  jau kiek paūgėjusi, pozuodama drąsiai žvelgia į fotoobjektyvą. Trečioje –  švelnaus ir atviro veido pirmos klasės mergaitė stovi Maironio sode prie savo gerosios tetos – Marcelės Mačiulytės.
„Buvau tryliktas vaikas šeimoje, gimiau balandžio 1-ąją dieną“, – rašė Danutė Lipčiūtė-Augienė. Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės šeimoje užaugo septynetas vaikų ir visus juos Maironis globojo, leido į mokslus, padėjo materialiai.
Šiuose  rūmuose prasidėjo visavertis Danutės gyvenimas. „Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų naikintoja, jis mokėjo už mokslą, leido gyventi savo pastogėje. Iš tikrųjų reikia stebėtis jo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo nemažas būrys mokslus beeinančių triukšmadarių.“ Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų patirta dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo pasisemta. Danutė prisimena, kad Maironis buvo ypač reiklus mokslo atžvilgiu, tikrino dienyną, skatino mokytis, pratino žurnalus bei knygas skaityti. Nuolat primindamas, kad „markės ir rublio vertė kris, o mokslo – niekada“. Pats mokė vokiečių ir prancūzų, tačiau pirmenybę teikė lietuvių kalbai. Gal todėl Danutė baigusi mergaičių „Aušros“ gimnaziją ir pasirinko filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau, gavusi stipendiją, gilino žinias Sorbonoje, Prancūzijoje. Čia ir sutiko savo išrinktąjį – dailininką Paulių Augustinavičių (vėliau – Augius). Nuo gimnazijos suolo pradėjusi kurti, rašė ir svetur, tačiau širdelėje tūnojęs kūrybinis talentas negalėjo tinkamai išsiskleisti. Ištekėjusi už P. Augustinavičiaus sudarė jam sąlygas kurti, o pati rūpinosi vaikais: Rasa, Jurgiu, Džiugu, Sauliuku (staiga mirė Vokietijoje), Rūta. Šeimyninė laimė buvo trumpa: priverstinis pasitraukimas iš Lietuvos, vargingas gyvenimas Vokietijoje, alinantis fizinis darbas Amerikoje palaužė vyro sveikatą. Likusi viena svetimoje žemėje ji atsakingai rūpinosi vaikais,  siekė įamžinti savo vyro – žymaus dailininko atminimą. Amerikoje išleido P. Augiaus monumentalų darbų albumą. 1976 metais, atsiradus galimybei, pirmą kartą atvyko į sovietų okupuotą Lietuvą. Kaip knygnešė vežė iš JAV dar anuomet uždraustas knygas, žurnalus, išleistus Vokietijoje, Amerikoje. Po to sekė dešimt prasmingų kelionių. D. Lipčiūtė-Augienė atvežė į Lietuvą ir padovanojo Lietuvos dailės muziejui savo vyro Pauliaus meno kūrinius. 1992 metais Lietuvoje pasirodė jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai“ su Pauliaus iliustracijomis. Kitais metais ji išleido devynias jo darbų reprodukcijas, vėliau – Pauliaus iliustruotas knygas: „Pupų pasaka“, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, vysk. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuves“. Negailėdama nei laiko, nei jėgų lankėsi darželiuose, mokyklose, bibliotekose, susitikinėdama su jaunimu, bendraudama su mokytojais, visuomenės ir kultūros veikėjais, inteligentais ir paprastais kaimo žmonėmis. Kiekvienas susitikimas buvo jaudinantis ir nepakartojamas, dalino neišsemiamą širdies šilumą. Pasakodama atsiminimus, nuolat pabrėždavo, kad „be gerojo Dėdės Maironio, mes nebūtumėm pasiekę mokslo ir nebūtumėm tuo, kas esame.“ Jai rūpėjo Maironio rūmai. Čia lankėsi ne tik kaip viešnia, bet ir Dainiaus palikimo saugotoja. Jos pasakojimai, atsiminimai padėjo restauruojant Maironio memorialinius kambarius. Mes, Maironio namų bendradarbės, tariame nuoširdžius padėkos žodžius už ypatingą globą. Šių eilučių autorei, savo sesers Elenos Lipčiūtės-Babonienės anūkei, sudarė galimybę pirmai kelionei į Ameriką, taip atverdama vartus išeivių rašytojų kultūrinio palikimo kaupimui. Laiškuose rašė: „renku Tau telefonus, adresus. Man rūpi Henriko Nagio vakaras, kuris vyks Čikagoje, turi ten būtinai nuvykti...“ Kitame laiške – „Paulius Jurkus turi Maironio rankraštį – turi jį gauti... vadinasi ir vėl turi atvykti...“
Danutė Lipčiūtė-Augienė visą gyvenimą keliavo dėdės Maironio nubrėžtomis gairėmis, siekdama harmonijos per vidinį asmenybės tobulėjimą. Jai magėjo dalintis tuo, ką paveldėjo iš savo dėdės Maironio: meile Dievui, Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui bei artimui. Amerikoje parašė nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, bet buvo vaidinamos lietuvių susibūrimuose: „Užburti vaikai“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“ ir kiti vaidinimai. Nuo 1951 metų beveik kiekviename vaikų žurnale „Eglutė“ buvo spausdinamos jos pasakos, eilėraščiai, lietuviškų papročių aprašymai. Nesureikšmino savo kūrybinio darbo, sakė, kad „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje „nesuamerikonėtų“. Laimei, jos žaismingai spalvingi eilėraščiai bei nuotaikingos pasakos, išleistos atskiromis knygomis („Močiutės dovanėlė-abėcėlė“, 1976 m.; „Močiutės pasakos“, 1985 m.; „Eilėraščiai“,1992 m.), pasiekė ir Lietuvą.
Rašytoja, dramaturgė, mokytoja, JAV visuomenės ir kultūros veikėja Danutė Lipčiūtė-Augienė baladžio 1-ąją Putname šiemet švenčia ypatingą jubiliejų – 100-ąjį gimtadienį. Ne tik visų Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų, bet ir visų ją pažinusių lietuvių vardu lenkiamės šiai kilniai asmenybei, linkėdami Dievo palaimos bei globos.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal