Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

„CUKRAUS KALNAS ARBA CUKRININKĖS NUOTYKIAI...“

Nors Eglė Juodvalkė (1950–2020) buvo poetė, svarbiausiu gyvenimo kūriniu galima pavadinti jos atsiminimų knygą „Cukraus kalnas arba cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ (2000). Šie biografiniai memuarai – pirmoji knyga lietuvių kalba, pasakojanti apie cukriniu diabetu sergančio žmogaus kasdienybę. Skaitytojams pristatome šią knygą ir archyvines nuotraukas, saugomas rašytojos rinkinyje.
„Cukraus kalnas“ – unikalus metraštis, pačios pacientės užrašyta „ligos istorija“: Būnant penkerių metukų <...> man reikėjo tik vienos insulino injekcijos per dieną. Įstojus į universitetą, pradėjau, gydytojams rekomenduojant, leistis insuliną du kartus per dieną, o penkių injekcijų apogėjų pasiekiau dar po penkiolikos metų, kai jau gyvenau Miunchene. Knyga prikausto dėmesį ne tik dėl puikaus, pagavaus rašymo stiliaus, bet ir joje pateikiamos itin asmeniškos informacijos: Pablogėjęs inkstų veikimas privertė rinktis tarp dviejų nedžiuginančių galimybių: dializės – kraujo valymo – porą kartų per savaitę, ar kito žmogaus inksto persodinimo. Žinoma, buvo ir trečia išeitis – nieko nedaryti, pasiduoti likimui, kaip man patarė vienas kolega darbe. Pasirinkau antrąjį variantą. Laimė, organo persodinimas buvo sėkmingas, ir inkstas, praėjus daugiau negu penkiolikai metų, tebedirba. „Cukraus kalno“ tikslas – įkvėpti kitus, diabetu sergančius žmones, gyventi pilna širdimi, leidžiant sau viską, bet nepamirštant atsižvelgti į ligą – taip, kaip meistriškai tai darė E. Juodvalkė. Dėl cukraligės sukeltų komplikacijų rašytojai ne tik buvo persodintas inkstas, bet net ir tris kartus keista kasa. Nepaisant to, kone stebuklo ir tikriausiai begalinio ryžto gyventi dėka rašytojai pavyko įveikti sudėtingą ligą. Tavo charakteris – lietuvių pagonių genų, žemaitiško užsispyrimo, europinių principų, amerikietiško ryžto mišinys. Šiais žodžiais savo žmoną apibūdino vyras, rašytojas Henryk. Nors būsimoji poetė gimė jau už Atlanto, Čikagoje, nuo mažumės buvo auklėjama patriotine dvasia. Neatsitiktinai Eglė pasirinko ir slavistikos bei anglų kalbos studijas Čikagos universitete – tik slavistikos programoje buvo galima mokytis lietuvių kalbos. Be kalbų mokymosi E. Juodvalkę traukė ir vaizduojamasis menas – vėliau Pietų Ilinojaus universitete baigė ir Baltijos šalių teatro meno studijas. Besimokydama universitete E. Juodvalkė spėjo atskleisti savo vaidybinį talentą: 1975 m. laimėjo universiteto premiją už geriausią antraeilį moters į vaidmenį; 1976 m. vaidino universitete anglų kalba pastatytoje Antano Škėmos pjesėje „Ataraksija“, Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“. 1976 m. prasidėjo ir devyniolika metų trukusi E. Juodvalkės tarnyba Laisvosios Europos radijuje Niujorko ir Miuncheno padaliniuose. Ji buvo aktyvi įvairių organizacijų narė: nuo 1976 m. priklausė Užsienio lietuvių rašytojų draugijai Čikagoje, nuo 1991 m. – Lietuvių rašytojų sąjungai, taip pat dalyvavo organizacijų „Santara-Šviesa“ bei „Neo-Lithuania“ veiklose.
Pirmąjį eilėraštį, išspausdintą „Ateities“ žurnale, E. Juodvalkė sukūrė dar paauglystėje. Vėliau išleido penkis poezijos rinkinius: „Jei tu paliesi mane“ (1972), „Pas ką žiedas žydi“ (1983), „Mnemosinės vėrinys“ (1996), „Veidrodis ir tuštuma“ (2002), „Sakalai naktį nemiega“ (2011).
Eglė Juodvalkė užgeso 2020 m. kovo 28 dieną, eidama 70-uosius metus.
 

                              Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Arūnė Urbanavičiūtė

Visa galerija
Atgal