Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

BALYS SRUOGA KAUKAZE

„Visas kūnas dega, o aš apsvaigęs nuo saulės ir įspūdžių: tiek įstabaus, tiek nepaprasto regėjau“, – sukrėstas Alpių didybės rašė dar tik pradedantis poetas Balys Sruoga, šalia universalios veiklos prisimenamas ir kaip aistringas keliautojas, kalnų entuziastas. Šalia įvairiausių B. Sruogos pomėgių kalnai užėmė ypatingą vietą.
„Kai išeini į kalnus, aukštus, mėlynus, snieguotus, ir kai lipi in aukštą aukštą viršūnę, ir kai nuo sunkios kovos su uolomis nustoja ir rankos, ir kojos jėgų, kai belieka tik vien dantimis turėtis ir lipti. Kai kas minutė grūmoja pražūtis, kai užtenka menkam akmeniui paslysti ir išvysti Abraomą, tuomet nustoji žmogus galvojęs, tuomet žmogus tik žinai, kad viršuj mėlyna viršūnė ir juodas dangus, o apačioj – žemės skruzdės – klonių gyventojai, bedugnės ir debesys, tuomet žinai tiktai lipti aukštyn, aukštyn, aukštyn, kur žmogaus balsas nepasiekia, kur vidudienyj žvaigždės spindi ir dangus toks juodas. Tuomet tik viena težinai – kad gyvas esu“, –  rašė tuometinei savo studijų Rusijoje bičiulei, mūzai, mylimajai Valerijai Čiurlionytei 1917 metais.
Kalnus Sruoga „atrado“ ir jais susižavėjo anksti – studijuodamas Rusijoje. 1917 m. jaunasis Maskvos universiteto studentas keturis mėnesius keliavo po Kaukazą ir Krymą. Šios kelionės įkvėpėjas buvo bičiulis inžinierius P. Narutavičius. Poetė, žurnalistė Janina Narūnė– Narutavičienė pasakoja: „Vieną žiemos vakarą 1915 m. vasario mėn. P. Narutavičius papasakojo Baliui apie Kaukazą, iš kurio buvo neseniai grįžęs, apie legendarinę Svanetiją – liepsnojančią Kolchidą, kaip graikai vadino tą žemę. Tas nepaprastas kraštas yra aukštuose kalnuose, kuriuos plauna Riono upė; neprieinamas ne tik geografiškai, bet ir gyventojai nemielai įsileidžia svetimus. <…> Klausėsi, klausėsi šito pasakojimo Balys. Staiga, trenkdamas kumščiu į stalą, sušuko: „Aš ten būsiu!“
Savo pažadą ištesėjo. 1917 m. atostogų metu išvažiavo į Jekaterinodarą (dabartinį Krasnodarą), kuriame tuo metu buvo didelė lietuvių kolonija. Šiame mieste jis kūrė kelionės planą, kaip pasiekti tikslą. Plaukė garlaiviu per Juodąją jūrą, Osetinų krašto ir Gruzijos karo keliais apkeliavo beveik visą Kaukazą.
Kelionė iš Maskvos į išsvajotą kraštą buvo ilga, sunki ir varginanti, tačiau kalnai išsklaidė nuovargį ir neigiamas emocijas. Puikus Sruogos pojūčių ir išgyvenimų Kaukazo kalnuose atspindys – laiškai jau minėtai Čiurlionytei į Rusiją. Juose mažai informacijos apie maršrutus ar kelionių peripetijas, užtat per kraštus liejasi susižavėjimas. Kartais tai tiesiog keli apsvaigimo žodžiai, kartais, pasak A. Samulionio, ištisos novelės. „Tokia tyli saulolaida kalnuose! Už dešimčių ir dešimčių varstų liejas raudonos spindulių srovės po melsvas viršūnes ir vėsius klonius, liejas ramybė ir gyvenimas – viename spindulėlyj... O tųjų spindulėlių daugel, daug – pilnos erdvės, pilnos pakalnės ir dauburai, pilni debesys ir upeliai... Sauloleida kalnuose tokia tyki!“ Tame pačiame laiške rašo: „Namo sugrįžau jau vėlai, vėlai. Mano medžiakai (mediniai batai) kojas taip nudilino, kad ėjau cypdamas. O šiandie jos tokios pasipūtusios. Besimaudant marėse prisisunkė žaizdos druskos. Padėjimas pasidarė neužvydėtinas. Tat nuėjau in upikę ir iš tos apmaudos pradėjau akmenis jon versti – norėjau pasidaryti tiltą. Bet vanduo gan gilus ir toks greitas, kad kol aš atvelku kitą akmenį, jau jis pirma padėtą nuvolioja. Bet vis tik nusisekė tiek priversti akmenų, kad užteko man išsitiesti ant jų. O man išsitiesus begeriant sraujausį vandenėlį akmuo iš apačios išsprūdo, paskui kiti dar greičiau išbyrėjo ir nepamačiau, kaip ant pačio dugno atsiradau. Gerai, kad buvo saulė. Pagulėjau ir sudžiūvau. Akmenus bevartydamas pavargau truputį. Ir kojos truputį erzina.“
Tame pačiame laiške: „O vakar buvau toli kalnuose. <…> Pas krioklius. Ir išsimaudžiau baltam krioklio vandenėlyj, ir atsigėriau iki valiai. Krioklio vanduo vis tiek kaip vynas. Šaltas toksai ir skanus, išteka iš pačios kalno širdies. Ir savo kelyj tiek dainuoja. Ir savo kelionėj tiek saulėj nardos. Kaip jį negerti!“
Šios kelionės įspūdžių sujaudintas B. Sruoga parašė apie dvidešimt eilėraščių. O naktiniai pasisėdėjimai su gruzinų kalnų piemenimis prie laužo, ilgi pokalbiai ir išgirstos istorijos, senosios svanetų genties legendos įkvėpė sukurti ir išleisti pirmąją knygelę – poemą „Deivė iš ežero“ (Vilnius, 1919). Jos herojės deivės Dalės vardu Sruoga nedvejodamas pavadino 1925 metais gimusią dukrą.

 

Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė

Visa galerija
Atgal