Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2020

B. BRAZDŽIONIO CREDO

Bernardo Brazdžionio rinkinyje – šūsnys rankraščių. Ir ne vien kūrybinių. Net kelių puslapių braukytas ir taisytas rankraštis pavadinimu „Credo“. Tai tarsi laiškas su kreipiniu „Miela ir brangi sesuo“, kurio viršuje pažymėta „Iš laiško Pranei Lapienei“. Ir neabejotinai taip yra. Pranė Lapienė, tolima Brazdžionio giminaitė, ilgą laiką globojo Brazdžionių šeimą Vokietijoje, padėjo jiems atvykti į Ameriką, suteikė namus ir visokeriopą pagalbą. B. Brazdžionio laiškai geradarei yra šilti, pilni dėkingumo ir prisiminimų. Nežinia, kas inspiravo poetą parašyti tokį atvirą laišką apie savo kūrybą, apie santykius su įvairių krypčių literatais, tačiau vėliau laiškas buvo pakoreguotas ir pavadintas „Credo“. Tekstas parašytas jau gyvenant Amerikoje apie 1950–1960 m.
 
Credo:
[Miela ir brangi sesuo,
daug, labai daug aš Jums skolingas gerų, iš pat širdies ištrauktų žodžių, bet ir Jūs žinote, kaip nelengva pasakyti vien žodžiais tai, ką jauti, ką pergyveni, žodžiais, kurie pasakomi ne lūpomis, o popieriuje. Popieriniai jie, kaip kad popierinės esti gėlės – negyvos, be kvapo. Tik tolimas gėlių, tikrųjų gėlių paveikslas.]
Mintis, jausmus, pergyvenimus, idėjas žodžiais reikšti yra menas. Kūryba. Dažnai kūryba ne tai, ką pats autorius „pergyvena“ tik tam reikalui, tik tą momentą. Mes sakome, jog tai „iš širdies gelmių“ išplėšta, o iš tiesų tai tėra tik iliuzija. Apgaulė. Graži, meninė apgaulė. Todėl ir poetų meilė ne visada tikra, gryna meilė; ir jų didelis skausmas – ne jų tikras skausmas; ir džiaugsmas – taip pat dažnai ne jų grynas, o „sukurtinis“ džiaugsmas. Tuo atveju kūrėjas yra tarsi tas didis ir stebuklingas kanklininkas, kuris savo širdies pirštais, savo žodžiais užgauna nematomas kanklių stygas – skaitytojų ir klausytojų širdies stygas, – ir jos suaidi, sugaudžia, džiaugsmu suskamba, suvirpa  ar ima skųstis ir verkti... Būna širdžių, kurios turi stygų šimtus ir tūkstančius, būna širdžių turtingų karališkai, atsišaukiančių į kiekvieną tavo palietimą, ir būna širdžių, kurios daug stygų pametę, kurios skurdžios ir nusigyvenę, nebe į viską atliepia; ir būna širdžių, kurios niekad daugiau kelių pykčio ir pagiežos, keršto ir neapykantos, nevilties ir neramybės stygų neturėjo. Joks menas joms neprieinamas; joks menas nejaučiamas; jokiai kūrybai jos nejautrios. O rašytojai ir poetai gal tuo ir yra didesni, kuo labiau jie geba sukurti tą nuostabią iliuziją, kad paskui kartu su Jonu Aisčiu pasakytų: ...aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai. Bet atsitinka kartais ir taip, kad autorius sako tai, ką pergyvena iki giliausių širdies gelmių, kad jis rašo širdžiai plyštant iš skausmo, kad rašalą maišo su ašaromis, o gryniausiam jausmui neranda žodžio – ir skaitytojas – nieko nejaučia. Dar baisiau. Skaitytojas jaučia autoriaus bejėgiškumą ir stebisi, kodėl taip visa banalu, prasta, be jausmo, be meno; gi kritikas, griežtas ir neatlaidus, kartais tik ir laukęs to silpnybės momento, purvinomis, nevalytomis kojomis pasistoja ant vargšo kūrėjo galvos ir suniekina jo nuoširdžiausią, gryniausią ir jautriausią kūrybą iki paskutiniųjų. Kodėl? O gi todėl, kad poetas jai nerado meninės (iliuzinės, apgaulės!) formos.
Ne, šis mano tvirtinimas nėra kategoriškai vienpusiškas. Yra dar taip vadinami „įkvėpimo“ momentai. Momentai, kada žodžiai plaukte plaukia, kaip žemės šaltinis iš nežinomų, paslaptingų ir niekieno neišaiškintų gelmių; yra momentų, kada paprasčiausio sukimo negali sulipdyti. Ir paprastų paprasčiausiam laiškui trūksta žodžių, trūksta minčių, trūksta daug ko ir visko, ir parašai ne tą, ką norėjai, ne tą, ką jautei, ne tą, ką mąstei, o kažkokių stagarų, nuvytusių, o gal niekad nebuvusių gyvų krūvą surinkai.
Dėl to tat žmonės šimtus ir tūkstančius kilometrų važiuoja traukiniais, laivais plaukia ar skrenda lėktuvais, kad pasikeistų gyvais žodžiais, labai kartais paprastais ir nerinktiniais, bet gyvais, nenumirusiais žodžiais, ir po valandos, po poros valandų, ar po paros grįžta atgal, nesigailėdami nei išlaidų, nei ilgo kelionės laiko, nesiskųsdami nei nuovargiu, nei nepatogumais; kas nebuvo pasakyta žodžiais, tą „kalbėjo“ tylos minutės, tą išsakė žvilgsniai ir gestai, veidas ir akys.
Tai štai kiek prikalbėjau apie žodį ir apie jo sukurtą iliuziją, apie popierinį ir apie gyvą žodį, o ką norėjau pasakyti, ir nepradėjau.
<...> savo laiku aš buvau „problema“ Lietuvoj ir katalikams ir pridariau nedovanotinų ir nepataisomų klaidų, visų pirma: katalikišką turinį reikšdamas modernine (kaip Jakštas pasakė: bolševikine) forma, antra: nesilaikydamas partinės izoliacinės linijos ir savo raštus spausdindamas ir tautininkų laikraščiuose, kaip Vairas, Akademikas, Jaunoji karta, Šviesos keliai (Šviet. Ministerijos leidžiamas moksleiviams žurnalas). Savo raštų aš nesiūliau nei vieniems, nei antriems. Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis nereklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. Jokio žodžio nebuvau pasakęs prieš tuos, kurie vadinosi pažangiaisiais ir aktyvistais. Bet mane jie puolė pikčiausiai. Trečiam Fronte, kur išsiperėjo visi anuometiniai Stalino saulės garbintojai ir Lietuvos išdavikai, mano vardas ir pavardė buvo rašoma mažosiomis raidėmis ir mažiausiais rašmenimis. Socialdemokratų kultūra ir varpininkų (neva Kudirkos idėjininkų) Varpe buvau koliojamas juodašimčiu, o vokiečių okupacijos metais mane urmu šoko laidoti ir tie, kurie kadaise buvo tautiniai dainiai (Miškinis) ir tie, kurie atvežę Stalino saulę vėliau išdavikiškai parsidavę naciams ir jų tarnams (Dovydėnas, J. V. Narbutas) ir tie, kurie laikė save katalikiškos kultūros pionieriais (Keliuotis) ir tie, kurie kaip šunyčiai, išgirdę, kad kiti loja, ir pamatę, kad kiti kanda, ir jie taikstosi bent pakiauksėti ir savo dantis parodyti (Leskaitis, Mekas...).
Po metų minties letargo ir kančios, po metų, kai nebūdamas kalėjime, išgyvenau tiek, kad pakaks visam gyvenimui atminti, tuo metu, kai pataikūnų ir siurbėlių gauja vėl įkybo Lietuvai į kūną ir kraują, visa tai pergyventi ir pakelti buvo labai skaudu ir sunku. Bet pakelti turėjau. Ir tuo momentu, kaip ir bolševikų okupacijos metais, mane stipriausiai ir lemtingiausiai, nuoširdžiausiai ir artimiausiai suprato, sustiprino ir parėmė mano žmona. Aprimau. Iškentėjau nė žodžiu nereagavęs. Ir laimėjau. Gynimai, protestai ir reagavimai vienas po kito pradėjo eiti į redakcijas iš visos Lietuvos. Iš pažįstamų ir nepažįstamų. Kur nuvažiavau ir dalyvavau literatūros vakarų programoje, ten jaučiau nepaprastą visų – ir jaunimo ir senimo – nuoširdumą. Ir už tai, kad juodžiausiomis tėvynės dienomis tylėjau ir už tai, ką partizanų dienomis tariau, kai pasirodė viešai (ir neviešai) „Šaukiu aš tautą GPU užguitą“ (nacių okup. metais jaunimas deklamavo: Geštapo užguitą...), kai naciams pradėjus vežti jaunimą, išspausdinau „Keleivy“ motyvu: grįžk, kur knygnešiai sugrįžo, kai gimė tiek triukšmo sukėlęs „Ąžuolas“: „prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn...“
Vėliau, kai visa tai pasakiau, kai netekom savo žemės po kojom, kai nežinojom nei kiek mūsų gyvų bėra, nei kur mes esam, eilėrašty „Testamentas“: ką palikai: praeitis ir dabartis – seni piliakalniai ir tėvų sodybos; ką išsinešei: senolių kraujas – prigimtis ir vardas – lietuvis – ir viršum visko: laisvės žiburys širdy – tešvies tamsoj, teves paklydus, tebus neišdildoma, kaip amžinas paminklas, tebus lietuvio testamentas dienų dienoms – vaikų vaikams.
Toks aš buvau Lietuvai, toks aš ir noriu jai visuomet likti. Jei šios mano mintys kam nors ir būtų neparankios, jei jos, kaip pasakė anas „tautietis“ sudarytų kam nemalonumų, tai tik ne Jums ir ne visiems tiems, kurie myli Baranausko ir Kudirkos, Vaižganto ir Maironio Lietuvą.
Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.
Iš Bernardo Brazdžionio rankraščio
 
* Intarpai laužtiniuose skliaustuose B. Brazdžionio vėliau išbraukti.
 

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė

Visa galerija
Atgal