Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„AŠ MYLĖJAU LIETUVĄ“

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Pilies g. 26, buvo pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Šiandien džiaugiamės minėdami šią dieną ir kviečiame mylėti Lietuvą, nes tai mūsų Tėvynė, mūsų gyvybė, mūsų džiaugsmas ir pasididžiavimas! Dalijamės su Jumis Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais apie Tėvynę:
 

Aš mylėjau Lietuvą

 
Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Aš gerbiau Jos vardą, kurį smaugėjai braukė iš žemėlapių, iš šnekamosios kalbos, iš valstybinių do­kumentų.

Gerbiau Jos ženklą – Vytį, kurį išvydę, kilo prieš mane, kaip prieš nusidėjėlį, visos pragaro, tikriau ­žandarų, galybės.

Aš nesiklausiau, ar kas man leis mylėti Tėvynę, mieluoti Ją – ir laikytis savo širdyje, kol Ji buvo tokia mažutytė, nevaizdi, išplėštomis teisėmis ir turtu na­bagė, jog lengvai tilpo mano širdyje. Tada niekas man nepavydėjo tos mano mylimo­sios, niekas su manim dėl jos nesivaržė, nes tai buvo – nabagė. Niekas man neprikišo, kam aš savo pagarbą rodau Jos ženklui – Vyčiui, kol tą ženklą sagsčiaus į rankoves ar kaklaraiščius.

Tik aš mylėjau Lietuvą ir gerbiau ją ne už vieną tuščią vardą ir ne už skaisčias Jos istorijos tradicijas, iš kurių aš sėmiaus teisės ir pagalėjimo mylėti; ne už tai tik, kad ji savo malonumu tiek rašytojų įkvėpė eilėmis ir ne eilėmis apgiedoti jos garbę, jos gerumus.
Aš esu gyva esybė, visiškai reali. Kūnų pasaulyje aš užimu tam tikrą vietą ir tos vietos man reikia nemaža, kai pasiduoda šen ar ten, kur pavaro mane neramioji dvasia. Aš esu – Laisvės reikalingas.

Laisvė tai siela, kuri gaivina mano Tėvynę. Nėra Laisvės – nėra nei Tėvynės, nėra Tėvynės – nebus nei Laisvės. Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis – mano Tėvynė.

Ir mano Tėvynė reali, turi savo vietą pasaulyje, iš kurios Jos niekas netesės išstumti. Gali ją smaugti priešai ar broliai apskabinę, tik visiškai užsmaugti ne­gali, kol nebus visai tautai nukapotos galvos. Ligi tik atsigniauš smaugėjo rankos, tauta žiobtelės gimtojo kvapo ir sušuks: tebesu gyva!

Vaižgantas, 1917 m.

 

Visa galerija
Atgal