Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2018

„AŠ JUK VAIKAS EŽERŲ...“

Vasario pradžioje 1943 metų dzūkų krašte gimė poetas, vertėjas, eseistas, kritikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Sigitas Zigmas Geda (1943–2008). Kraštas Lazdijų rajone labai ežeringas. Aplink poeto tėviškę – Paterų kaimą – vien ežerų akys. Didžiausias – Ančios ežeras, Snaigynas, Veisiejis, Vernijis, Teiraus ežeras. Šie ir kiti vandenvardžiai atsirado S. Gedos poezijoje, eseistikoje, įvairiausiuose poetiniuose tekstuose.
Man ten šventa vieta. Kalnas ir ežeras. Iš anų dienų peizažo nieko nelikę. Po visų melioracijų išaugo medžiai ten, kur mes maudėmės ir gaudėm žuvis. Namų nebėra, žmonių nebėra, beržyno nebėra. Išėjimas iš namų savotiška tremtis. Apie pasikeitusią tėviškę, vaikystę, namus, knygas kalbėjo poetas su Elona Vainauskiene (iš straipsnio Vaikas yra mažas suaugėlis žurnale Rubinaitis, 1996 06 01). S. Geda prisimena žuvis, kokias sugaudavo jo vaikystėje, savo dydžiu josios primindavo žvėris. Šamas sverdavo 28 ar 38 kilogramus. Mano vaikystės laikais vyrai, panašų pagavę, su pjūklu pjaustė, dalijosi. Motina sakėsi mėsos įkąst negalėjusi...
Kaip keista būdavo mums, trejų ketverių metų vaikams, gamtos pamestinukams, pagauti vėžį, o ypač šamą. Esu rašęs prisižiūrėjau visokių paukščių ir gyvulių dar nemokėdamas kalbėti. Motina eina skalbti susodina mus ant kranto. Taip ir žiūri į nendres, į vandenį. Matai, kaip laumžirgiai laksto, bet kaip jie vadinasi nežinai. Šita patirtis pati brangiausia. (Iš poeto pokalbio su E. Vainauskiene)
Poetas pasakoja, iš ko susidėliojo jo vaikystė: Iš meškeriojimo, vagysčių daržuose, sviedinių sprogdinimo. Pilna skaudulių. Dienoraščių knygoje „Adolėlio kalendoriai“ S. Geda prisipažįsta, kad vis prisimena jį persekiojantį sapną, iš kurio beveik negali išsivaduoti. Peizažas, kuriame gimiau. Kalnelis prie Teiraus ežero. Ten, kur būta mūsų namų, kur sykį „gulėjau kryžium“ prie išlikusių slenksčio akmenų...
Neįtikėtinai gražus trobos kampas. Viskas rusvos, tamsiai rožinės spalvos. Siena – šviesesnė, stogas – skardinis, dažytas, apynojų apsklęstas. Lipu ant aukšto, iš ten pro langines matyti ežeras, pieva, nuokalnė. Žalia ir gelsva žolė. Motinos nėra, bet jaučiu ją šalimais. Lyg būtų nematoma. Kuriame krosnį. Susirūpinimas: „Ar nerūks dūmai, ar gerai trauks? Juk taip ilgai nekūrenta!..“
Sėdime ant slenksčio. Šviesmėliai dūmai slenka krosnies stakta...
Poetas yra prisipažinęs, kad jį sukūrė, suformavo du mitai – gamta ir vaikystė. S. Geda šviesiai prisimena stovėjimą po šventoriaus liepomis per Žolinės atlaidus, lotyniškai giedantį kunigą... Dienoraščių knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ S. Geda yra prisipažinęs apie didžiausią vaikystės graužatį. Rašydamas apie žodžio paieškas, dailinimą, nuglostymą, jis prisimena antytę. Kai skubi rašyti, ne visad nori glostyti žodžius, kol nuglostysi, kol jie liausis alsavę. Vaikystėje prie ežerų taip esu užkamavęs mažą juosvą antytę, – tai didžiausioji mano graužatis... Laukinis ežeras. / Pirmapradis vanduo. / Rudosios nendrės, / Kvepiančios protėvių kūnais. / Žalios žolėtos žuvys dugne, / Ančių lizdai šiltame vandeny / Ir keturi kiaušiniai. Tai dvi pirmosios strofos iš S. Gedos rinkinio „Pėdos“, išėjusio 1966-aisiais, parengto studijuojant VU pirmame kurse...
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas poeto dovanotas rankraštis „Giesmė apie tėviškės gamtovaizdį“. Eilėraštis parašytas ant dviejų baltų popieriaus lapų abiejose pusėse. Rašyta mėlynu šratinuku, labai dailia rašysena. Daugybė taisymų, matyti reikalingo žodžio paieškos, nuglostymas.
Fotografijose poetas S. Geda žiūri pro trobelytės langą, kurio beveik nematyti per vešlią augaliją. Po langu palinkęs smidras, tigrinės lelijos, stogą ir sienojus apraizgę vynmedžių krūmai. Fotomenininkas R. Rakauskas fotografavo poetą 1983-aisiais. Matome poetą žengiantį per laukus link ežero, valtyje...
 Kai vaikštai po laukus ir pamiškes, kur kitados būta sodybų, ištisų kaimų. Telikę balta samana apžėlusios obelys, senkriaušės, viena kita liepa ar ąžuolas. Koks nors ežerėlis nelyg Dievo akis, pamestas vaikystės „zarkolukas“ – būdavo tokie bernų kišenėse nešiojami keturkampiai, vienpusiai, dvipusiai veidrodėliai... Ir pakrančių gėlės – žydintys mėlynieji varpeliai, laukinės tulpikės, daug skystų žiedų ant vieno linkstančio koto.
Ir – ūmus atpažinimas: tavo vaikystės gėlė! Apie vaikystės atšvaitus ir varpelius rašė septynių vasarų dienoraščių knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone“.
Dar vienoje fotografijoje matome Sigitą Zigmą ir jo tėvą Zigmą, sėdinčius ant medinio suoliuko prie trobos. Mus, mažus vaikus, tėvai vesdavo į bažnyčią, o po to tėvas būtinai nueidavo išgerti. Tai aš ir matydavau, kaip žmonės meldžiasi ir kaip geria. Stulbindavo žmonių padorumas ir santūrumas. Kaimo bendruomenėj buvo nuostatos ko prie vaikų nedera daryti. Dabar jos yra visai kitos. Mažas būdamas, mačiau, kaip pjauna arklius, su dalgiu. Taip baisiai veržėsi kraujas... Bet kad man tuomet būtų buvę baisu visai ne. Tik smalsu. Dabar negalėčiau vištai galvos nukirst. Vaiko ir suaugusiojo žiaurumo supratimas yra visai kitoks. Kokios žiaurios lietuvių pasakos. Eglė žalčių karalienė koks siaubas! Dalgiu išpjaunama visa šeima. Bet tos baisios pasakos skamba kaip užkeikimai. Prisimenu pasakas, kurias tėvas skaitydavo balsu, o mes spiegdavom iš siaubo... (Iš S. Gedos pokalbio su E. Vainauskiene)

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal