Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

AŠ – GYVA GAMTOS AKIMIRKA, IŠ KŪNO IR KRAUJO

Poetei Janinai Degutytei buvo gyvas kiekvienas medis, žolynas, ji stengėsi suprasti jų kalbą ir neįžeisti juodom mintim. Didžiausioj girioj ar begaliniam lauke nejautė nei vienišumo, nei baimės. Gamta jai – moralinė, etinė kategorija, grožio matas... Gamta man – ne poilsio vieta gražiu oru. Gamta man viskas, kas riša mane su gyvenimu., – kalbėjo poetė su literatūros kritike G. Ramoškaite, pokalbis spausdintas „Pergalėje“ 1988 metais. Janina Degutytė pasakojo: Atsimenu pokario metus. Abidvi su drauge, basos ir amžinai alkanos, vieno tetroškom: turėti savo sodą, mažą mažutėlį, bet kad jame augtų medžiai ir gėlės, ir krūmai ir galėtume stebėti, kaip skleidžiasi rytą kiekvienas lapelis, o vakare užmiega. Gal ir keista, dabar pagalvojus, kad gyvendamos didžiausiam skurde nesirūpinom, kuo apsirengsim ir ką valgysim. Pokalbyje su G. Ramoškaite poetė prisipažino, kad po daugelio metų vis akyse stovi vienas vaizdas – nušauta briedė, vežama per lauką pavakariais... Vėliau ją matydavo pamiškėj su briedžiuku...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose aptinkame kelias fotografijas, kuriose poetė J. Degutytė užfiksuota gamtoje. Štai juodai balta fotografija, kurioje matome poetę, šeriančią ožkų porelę. Ant fotografijos nurodoma, kad fotografuota ties Merkine 1967-aisiais... Kitoje fotografijoje – J. Degutytė su katinais – Kleopatra ir Sidabrėliu. Sidabrėlis minimas J. Degutytės „Pelėdžiuko sapne“. Fotografuota poetės bičiulės dailininkės B. Jacevičiūtės tėviškėje – Mazgeliškio kaime Kupiškio rajone apie 1973 metus... Dešinėje rankoje poetė laiko puoduką, iš kurio laka katinas, o kitą gyvą padarėlį glaudžia prie krūtinės...
Vaikystėje J. Degutytę guodė klevas, aukšta kriaušė, išsikerojusios, senos alyvos, kurių nukirsti neleido senelė. Visai mažutė Janina tėvo klausinėjo žolių ir medžių vardų. Buvo gėda nežinoti... Yra prisipažinusi, kad iš medžių jai artimiausias klevas. Klevo plastinė išraiška – žmogaus likimo simbolis. Šakų kontūrai dramatiški. Kiekvienas klevas nepakartojamas, nepanašus į kitą. Pavasarį toks žalsvai permatomas, plačiom šakom – lyg pasirengęs pakilti nuo žemės, vasarą – didingas ir ramus, visa saugantis, rudenį – aitrus purpuras dega jo plačiai išskėstuose sparnuose – atsisveikinimui, skaudžiai juoda anglim išrašytas žiemos danguje. Taip atsakė poetė J. Degutytė į profesorės V. Daujotytės klausimą apie mėgstamą medį... Apie tai galime paskaityti knygoje „Viktorija Daujotytė. Klausimai. Janina Degutytė Atsakymai“, išleistoje 1996 metais.
Itin iškalbingas poetės eilėraštis „Kelio pradžia“, parašytas 1963 m. Čia kelio pradžia, kur klevai / Skamba savo šakom ir lapais. Kur žydi / Ramybe ir jaukumu kvapios bulvės melsvai... / Ne rūkas – tai gervės miega. / Ne vėjas – tai žemė alsuoja. / Aš nepamiršiu nieko... / Pasklidęs toli vasarojus / Tamsiom vilnim priartėja... / Kieno čia šešėliai klajoja?.. / Galulaukėj šūkauja briedžiai... / Mėnulis obuoliu supasi... / Klevai karštą kaktą paliečia... / Vis tiek man, prie kokio medžio žaibas mane pakirs... / Čia kelio pradžia. Ir niekas, / Niekas manęs nuo žemės tos / Neatskirs. Poetė visą gyvenimą prisiminė senelės darželį. Du darželiai, pilni gėlių – kvepiančių žirnelių ir naktinių fialkų, jurginų ir pinavijų, smidro ir diemedžio, o nasturtos aplink namus švietė.
O šis eilėraštis iš paskutinio, testamentinio poetės J. Degutytės rinkinio „Purpuru atsivėrusi“, išėjusio 1984 metais. Mažas – dideliam begaliniam pasauly, / bejėgis ir niekam nereikalingas. / Bet gyvas ir kvėpuoja, / ir ieško šilumos, / mažas katinėlis. / Akelės mėlynos, šiandien man ant kelių atsivėrusios, / smalsiai žvelgia į saulingą rugsėjo dangų, / į gėlę, linguojančią nuo vėjo. / Gyvas ir nori gyventi. / Nešamas įsikabina į drabužį / kad neiškristų, / žiūri patikliai į akis. / Gyvas – ir niekam / niekam nereikalingas, / tik tai katei, / kuri laiminga ir išdidi, / atnešusi jį man prie kojų, / dabar dėkingai laižo mano rankas.
Poetės J. Degutytės bičiulė B. Jacevičiūtė prisimena katytės, kuri buvo užkritusi už malkų, istoriją. Janina ją užaugino, atsivežė šičia, į Vilnių. Tas gyvulėlis tiek buvo prisirišęs prie žmogaus ir Janina taip ją mylėjo, kad ji kaip vaikas jai buvo. Bet vieną kartą katytė, matyt, musę gaudydama, iškrito iš trečio aukšto. Janina labai išgyveno, labai ją gydė – atgaivinom tą katytę ir jinai dar labai gražiai gyveno. Paskiau, kada Janinulis išėjo, tai toji katytė „sudurniavo“ visai...
Poetė Janina Degutytė mirė prieš 25-erius metus – 1990 m. vasario 8 d.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal