Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2019

APIE RAŠYTOJO LAIŠKUS

Juozas Baltušis (tikroji pavardė Albertas Juozėnas) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. Gimė 1909-ųjų balandį Rygoje, vėliau gyveno Rusijoje. 1918 m. visa šeima sugrįžo į Puponis Kupiškio rajone. Piemenavo, bernavo, dirbo spaustuvėje Kaune. Rašytojas K. Boruta atvedė J. Baltušį į literatūrą. Jubiliejaus proga norime apžvelgti J. Baltušio laiškus, rašytus Daliai Urnevičiūtei. MLLM laiškus padovanojo rašytojos dukra Milda Ellis. Laiškai rašyti iš Anykščių, Druskininkų, Palangos.
J. Baltušis laiškuose prisipažįsta, kad jaučia Daliai pagarbą ir didelį dėkingumą. Laiškų kreipiniai – Brangi, miela Dalia. Rašytojas prisipažįsta, kad jo kūryba pradeda „užsikirtinėti“, „gaišuoti kažkur patvoriais“. Ketina priversti „savąją mūzą pašokinėti per visokias tvoras“. Pasakoja, kad rašo „Parduotas vasaras“, dabar labai sunkus etapas. „... ryškinu klebono konfliktus su giminėmis, su aplinka. Och, žinotumėt, kaip nelengva vaizduoti kleboną! Blogiausia, kad įsimylėjau aš į jį, tiesiog pamilau, ir gaila man jo nesvietiškai, ir norisi padaryti labai žmogišką, šviesų, taurų, patekusį „ne savo vieton“, netinkantį būti nei klebonu, nei kuo kitu „vadovaujančiu“. O kaip šitai padaryti, Dalia? Juk kunigas gi, reakcionierius gi, kokią jis turi teisę būti tauriu žmogum? Ir kokią aš turiu teisę rodyti jį tokį? A?“
Rašytojas kritiškas savo kūrybai, ketina dalį rankraščių išmesti, bet dar kartą perskaito ir nutaria, kad „pašlifavus, paobliavus ir pašarpavus, galim dėti knygon, ir nieko bloga neatsitiks.“ Pasakoja apie savo rašymą. „Po truputį rašau, kalu kapeikas. Jau padariau kelis puslapius ir jau užmušiau vieną herojų. Dabar dar vienas turi pasikarti, o kitas sėsti į kalėjimą. Novelė išsiplėtė oi, oi, oi! Na, ką darysi, sakau: jei nebus svorio, tai bus storio, vadinasi, gausiu daugiau honoraro, kadangi pas mus, kaip žinai, moka už knygos storumą, o ne už ką kitą. Ta proga pagalvojau: gal dar pridėti porą pakaruoklių? Vis puslapių daugiau!“
Svarsto, kaip paleisti kūrinį į pasaulį. „Ir jeigu savo kūdikiui tu gali padėti, palaikyti jį už pažastų, kai žengia jis pirmuosius žingsnius, tai savo kūriniui tu ir šito negali, o paleidi jį vieną, ne visų mylimą, ne visų branginamą, ne visų ir suprantamą, o daug kieno nemėgstamą, užvydimą. Tai kaip tu gali jaustis po šito smagiai, galvoti apie laimę, apie šviesius daiktus pasaulyje? Ech, Dalia, Dalia! Krauju mes rašome, ir krauju sumokame už savųjų kūrinių kelią į pasaulį.“
J. Baltušis mėgsta Dalią pagirti. „Jūs esate dabar pačiame gerume, vis stipriau garsėjanti dramaturgė, ir nelabai toli tas laikas, kai būsite pati žinomiausia šiame žanre. Sakau šitai ne iš pataikavimo ar noro paguosti, o iš gilaus įsitikinimo. Parako Jumyse tiek, kad išeitų trys dramaturgai, taigi abejojimų kokių nors negali būti. Atvirai pasakysiu: aš nesitikėjau ir netikėjau, kad Jumyse slypi tokio pajėgumo dramos žanro meistras.“ Rašytojas save vadina mužiku, bet „su intuicija nebloga.“
Jis moka džiaugtis Dalios premjerų sėkme. Laiške iš Palangos, 1967-ųjų rugpjūtį rašo: „Septynioliktą matėme „Numintą slenkstį“. Žmonių kaip silkių, plojimai smarkūs, kvatojimas, atodūsiai... Mums su Monika irgi labai patiko. Sveikinu!“
Laiškuose D. Urnevičiūtei J. Baltušis papasakoja linksmų nuotykių. Jam besėdint kine, „atsisėdo kažkokia tokia, paklausė ar patinka filmas, paskui – ar ilgai būsiu Anykščiuose, o dar paskui net už rankos palietė. Nieko sau būtų mergužėlė, tiktai plaukai dažyti, tai sukaupiau visą savo vyriškumą ir pasakiau, kad negaliu vienu metu laikyti mergą už rankos ir žiūrėti filmą, esu vienadarbis.“
Laiškuose rašytojas apmąsto nugyventą gyvenimą. „Tik pikta dėl taip netikusiai nugyvento gyvenimo, taip mažai nudirbtų darbų, sugaišto laiko po visokias visuomenines pareigas, kurios buvo man tiek reikalingos, kiek pakaruokliui virvė, vien nervus ištąsė, laiką išvogė, literatūrinius darbus nuskriaudė. Šitokie tad reikalai. O blogiausia, kad kūrybos perspektyvų dabar – jokių. Netraukia jokia tematika, nematau prasmės ką nors rašyti, nors temų turiu – aibes. Gal tai laikina tokia mano nuotaika? Dieve duok.“
Rašytojas J. Baltušis laukdavo savo knygų, piktindavosi, kad išpirktos, visiems norintiems nelikę. Dienoraštyje rašė: „Sužinojau: jau išėjo „Druskos“ naujoji laida, 30 000 egz., ir jau viskas išparduota. Keista, stačiai neįtikima, juo mažiau suprantama. Širdyje džiaugiuosi, o nesuprantu. Juk toji „Druska“ – paprasčiausia knygelė, parašyta su daugeliu stilistinių neišbaigtumų, ir jos turinys nieko  ypatingo savyje neturi, tai kodėl šitaip? Vilniaus centrinio knygyno pardavėjos pasakojo: „Gavome 1 300 egzempliorių, per dvi valandas nebeliko nė vieno. Kilo didelis triukšmas, žmonės piktinosi ilgoje eilėje, laukę ir nesulaukę, kada gaus knygą. „Iš tikrųjų: kur čia šuo pakastas? Dar ir dar sykį kartojau sau: nieko panašaus nesitikėjau su šita knyga. Visiškai nieko panašaus. Griebte išgriebta 55 000 egzempliorių (per dvi laidas). Tai negirdėtas dalykas!“
Rašytojas J. Baltušis rašė daugybę laiškų, gaudavo ir pats jų labai daug. Vieni buvo blogi, kiti – geri. Jo dukra Rita Baltušytė yra pasakojusi, kad tėvas turėjo du aplankus ir į vieną dėjo piktus laiškus, o kitą – gerus.
Visais laikais dėl to buvo „nepatogus“ žmogus. Pavyzdžiui, 1969 metais  į susirinkimą Rašytojų sąjungoje jis atsinešė Aleksandro Solženicyno laišką, kuriame tuomet pradėtas persekioti „Gulago archipelago“ autorius kreipėsi į rašytojus dėl to, kad sąjunga jo negynė. Laiškas mašinėle atspausdintas ant rūkomojo popieriaus, su prierašu, kad jis pasiųstas visiems iki vieno SSRS Rašytojų sąjungos nariams. Tėvas susirinkime išsitraukė A. Solženicyno laišką ir pasakė, kad reikėtų apsvarstyti. Deja, daugiau nė vienas Rašytojų sąjungos narys nei Lietuvoje, nei visoje plačiojoje tėvynėje tokio laiško „nebuvo gavęs“. Tėvo „išsišokimas“ buvo sutiktas mirtina tyla. (Iš dukters R. Baltušytės prisiminimų).

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė. 

Visa galerija
Atgal