Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE RAŠYMĄ, KNYGAS IR BEGALINĮ SKAIDRUMĄ

Poetė, dramaturgė, vertėja Ramutė Skučaitė už eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pelnė šiais metais Maironio premiją ir tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate. 2008-aisiais „už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“ poetei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Sužinojau meilės skonį,
Sužinojau skausmo skonį,
Atskirties ledinį skonį,
Sužinojau.
Ar mažai?

Ramutė Skučaitė gimė 1931-ųjų rudenį Kaune. 1949 m. ištremta į Sibirą. Ten dirbo medžio apdirbimo fabrike, baigė Zimos vidurinę mokyklą. 1952–1956 metais neakivaizdžiai studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Irkutsko pedagoginiame institute. 1956 m. su mama grįžo Lietuvon. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Genio“, „Žvaigždutės“ redakcijose, „Vakarinėse naujienose“. Pirmieji eilėraščiai pasirodė 1957 m.
 
Diena iš seniai
Laikraštis. Tėvas. Raudoni batukai. Mama.
Gipsinis Kudirkos biustas, nukritęs nuo knygų spintos.
Kas mus apleido? – Katedroj gaudžia suma.
Šviečia bijūnas, rytą daržely nuskintas.
Verkia tarnaitė burmistro Morkaus bute.
Ponia burmistrienė rūko ir praeitį plėšo...
Mes – jau nebe mes. Jau paženklinti. Jau su kalte.
Jau ir nuosprendžio antspaudas kybo ant vaikiško riešo.

 
Tai – R. Skučaitės eilėraštis iš knygos „Preiviai be praeities“, pasirodžiusios 1996-aisiais. Tremtis, skaudūs artimųjų likimai, tėvo mirtis Pečioros lageryje, kai Ramutei tebuvo devyneri... Sibiro patirtis paliko ženklą poetės kūryboje. „Rašiau taip, kaip rašėsi... Nes arba yra poezija, arba jos nėra. Taip sakydama kartoju, ką jau esu sakiusi ne vieną ir ne du kartus: poezijos erdvė – vientisa. Joje tilptų eilėraščiai net laumžirgiams, jeigu jie mokėtų skaityti ir tokios kūrybos norėtų...“ Šią labai gražią mintį apie poeziją ir jos vientisumą poetė išsakė viename interviu pastarosiomis dienomis...
Pirmieji R. Skučaitės eilėraščiai rašyti suaugusiesiems, išleista nemažai jiems skirtų knygų, bet didžioji poetės kūrybos dalis skirta vaikams. „Esu laiminga, kad rašau vaikams. Jaučiu, kad tuomet iš tiesų galiu nuveikti kažką naudingo visiems. Manau, kad gera poezija reikalinga visiems. O ypač vaikui reikalinga poezija. Ji gydo mažylio sielą.“
Poetė labai norėtų matyti vaiką, skaitantį tikras, geras knygas. Ji rašo vaikams „vis dar vildamasi, kad kas nors ar kam nors kas nors skaitys.“ R. Skučaitė yra prisipažinusi, kad pati skaityti pamėgo vaikystėje. „Dovanų gaudavau tik knygas. Vienos pirmųjų mano bibliotekos knygų buvo Vytės Nemunėlio Algirdukas pupuliukas ir Kazytė jo sesytė.“ Knyga – didžiausias stebuklas, dovana. „Pasiimdavau Maironį ir labai keistai skaitydavau jo eilėraščius – iš pradžių visą, o po to tik paskutinius eilučių žodžius. Žodžių beprasmybė, tačiau labai gražiai skambanti.“ (Iš poetės pokalbio su M. Nastaravičiumi.)
„... prisimenu save liūdną vaiką: mane anksti pradėjo kamuoti būties-mirties paslaptis, iki ašarų ir ilgam žeidė iš inkilo iškritusio paukščio jauniklio likimas, net nulaužta jauno medelio šaka. Niekaip dabar nesuprantu, kodėl nesikreipiau atsakymo į tėvus: iki tų lemtingųjų keturiasdešimtųjų turėjau juos abu – mylinčius mane ir brolį, be galo sutariančius tarpusavy. Neatsimenu jokio barnio, jo, matyt, ir nebūta. Tai ir liko giedra – namai. Deja, tik atminty, nes netrukus netekau visų – man buvo trylika metų – tada dar vaikystė.“ Tai – citata iš R. Skučaitės pokalbio su E. Varnauskiene apie vaikystės spalvas, kvapus ir knygas „Kur auga medis sidabro lapais“ „Rubinaičio“ žurnale.
Poetė R. Skučaitė yra puiki vertėja. „Verčiu Marinos Cvetajevos eilėraščius, laikydama tą darbą savo pareiga. Didesne, nei jaučiau versdama Š. Pero pasakas, norėdama, kad mūsuose jos būtų – su eiliuotais moralais, gražiai apibendrinančiais kiekvienos pasakos esmę...“ „Metų“ žurnale R. Skučaitė prisipažįsta, kad jos „neapleidžia Marina Cvetajeva. Šiuo metu – Ana Achmatova.“
Poetės R. Skučaitės fondas Maironio lietuvių literatūros muziejuje negausus. Nespalvotose fotografijose matome ypatingo grožio moterį. Fotomenininko J. Grikienio darytose portretinėse fotografijose regime poetę namuose, prie knygų, prie ežero... Didelės akys, garbanos, subtilūs papuošalai... Tokia ypatinga skaidruma srūva iš šių fotografijų... Rankraščiuose pastebime dailią, smulkią rašyseną, paraštėse yra piešinukų...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė 

Visa galerija
Atgal