Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
vasario
2018
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE P. VAIČIŪNĄ

„Mes be Vilniaus nenurimom – / Ir su Vilnium nenurimsim!“ (P. Vaičiūnas)
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui


Iškilus poetas, dramaturgas, vertėjas Petras Vaičiūnas (1890–1959) „spalvinga asmenybė, savo gyvenimą ir kūrybą skyrusi atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei. Į dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio literatūrą atėjęs kartu su Baliu Sruoga, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu, Faustu Kirša, Ignu Šeiniumi, Jurgiu Savickiu, veikiamas Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto idėjų, turėjo savitą pakilų ir įsakmų patrioto balsą, taip reikalingą atgimusiai Tėvynei“ (Petronėlė Grybauskienė, „Petras Vaičiūnas“: Tarp knygų, 2015, Nr . 6).
P. Vaičiūnas tarpukariu išleido eilėraščių rinkinius „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), skirtą Vilniaus garbei ir „Saulės lobis“ (1935, Spaudos fondo premija), iš kurių sklinda meilė gimtajam kraštui,  pagarba tautos istorijai, tikėjimas šviesia tėvynės ateitimi. Šio laikotarpio P. Vaičiūno lyrikai būdinga romantinis gėrio ir grožio aukštinimas, taurių jausmų idealizacija, simbolistiniai įvaizdžiai, alegorijos, skambi, daininga frazė, joje vyrauja gyvenimo džiaugsmo (poetas vadintas „saulės dainiumi“), darbo, meilės, gamtos ir religiniai motyvai.
Poetas savo eilėraščiuose karštai reiškė meilę Lietuvos sostinei: „Visą okupacijos dvidešimtmetį Vilniaus miestas, jo likimas buvo didysis poeto Petro Vaičiūno širdies skausmas. Savo poetiniu žodžiu jis vis primindavo Lietuvos sostinės netektį, guodė ir drąsino ten gyvenantį tautietį, reiškė viltį sulaukti dienų, kai Vilnius vėl bus laisvas“ (Jūratė Burokaitė, „Apie mūsų brangaus Vilniaus reikalus...“: Krantai, 2010, Nr. 2). Jo eilėraščio eilutė „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tapo sparnuota fraze. Kompozitoriui A. Vanagaičiui sukūrus muziką, eilėraštis virto tarsi antruoju Lietuvos himnu. Lietuvai atgavus Vilnių, poetas šia proga parašė džiaugsmingų, pakilių eilėraščių mylimam miestui. „Lietuvos aidas“ 1939.10.12 išspausdino vieną jų – eilėraštį „Ir su Vilnium nenurimsim“. Lietuvos kariuomenei įžengus į sostinę, rašytojas vienas pirmųjų  apsilankė joje du kartus: 1939 m. lapkričio ir gruodžio mėn., kur patyrė daug įspūdžių, sukėlusių įvairių apmąstymų (apie visa tai rašė savo laiške „Apie mūsų brangaus Vilniaus reikalus...“ 1939.12.14 generolui V. Vitkauskui, įvedusiam kariuomenę į sostinę). P. Vaičiūnas rūpinosi Vilniaus ateitimi, jam buvo be galo svarbu, kad laisvę atgavusiame mieste skambėtų lietuvių kalba, kad ja visur būtų galima susikalbėti, kad lietuviškai būtų vaidinama teatruose ir t. t. Jiedu su žmona aktore Teofile Vaičiūniene 1940 m. rugpjūtį apsigyveno Vilniuje, Kaštonų gatvėje. P. Vaičiūnas mirė 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Paskutinis P. Vaičiūno eilėraštis tartum testamentas:
Jei Vilniaus kalnely numiręs ilsėsiuos,
Iš kapo pakilęs, ant antkapio sėsiuos
Ir tyliai klausysiu, kuo Vilnius man girias,
Džiaugsiuosi garbe jo, lyg būčiau nemiręs...

Muziejuje, gausiame, turtingame rašytojo rinkinyje, saugoma stori segtuvai P. Vaičiūno eilėraščių, miniatiūrų, dramos kūrinių rankraščių, tarp jų – ir pluoštas patriotinių eilėraščių apie tėvynę bei Vilnių: „Lietuva“, „Mylima Lietuva“, „Lietuvos karaliau“, „Iš mūsų Vilniaus“, „Vilnius – Lietuvos šventovė“, „Gedimino mieste“, „Mes grįžom į Vilnių“, „Vilnius – lietuvio giesmė“ ir kt. Memorialinėje bibliotekoje aptinkame knygą kukliais minkštais viršeliais „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!“, anuomet palietusią kiekvieno lietuvio širdį (1928 m. Kaune išėjo du jos leidimai). Į šį poezijos rinkinį sudėta 14 P. Vaičiūno eilėraščių apie Vilnių, jame spausdinamas ir vienas garsiausių poeto eilėraščių – „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ (fonduose saugomas jo vertimas lenkų k.) Pratarmę knygai parašė Mykolas Biržiška. Eksponatus muziejus įsigijo iš rašytojo žmonos T. Vaičiūnienės 1974 m.

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė

Visa galerija
Atgal