Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
12
gruodžio
2018

APIE EDUARDĄ SELELIONĮ

Poetas, gydytojas Eduardas Selelionis gimė 1928 m. gruodžio 3 d. Ryškiausiai iš vaikystės prisiminė, kaip vaikščiojo su motina po kaimus ir duoneliavo. Autobiografijoje Eduardas rašė, kad jo motina mainydavo savo gražius rankdarbius į duoną: duonos vardas man ir šiandien šventas.
1954 m. baigė Kauno medicinos institutą, dirbo gydytoju Kazachstane, Kelmėje, redagavo žurnalą „Sveikatos apsauga“.
1976 m. E. Selelionis neatsispyrė ir išplaukė į jūrą: Tai mūsų marinisto Igno Pikturnos „užmačia“. Porą mėnesių valgiau rupią žvejo duoną, patyriau vandenų aikštingumą, pradėjau suvokti toli nuo Tėvynės  dirbančio žmogaus dalią. Prisipažinsiu, mane labai domino jūreivio darbas, na, žinoma, ir rūsti jo romantika. Romantikos pasisėmiau pilnas rieškučias. Maniau, užteks jos ilgam. Ir nepajutau, kai rimtai susirgau jūros traukos liga. Jau vėliau krante supratau, kad jūreivio darbui, jo sielai pažinti neužtenka vienos, kad ir netrumpos, išvykos. Po to lipau ir lipau trapu į laivus...
Ar tapau marinistu, rašydamas apie visa tai? Nežinau. Tikriausiai dar ne... Tik supratau, kad marinistika – rimtas ir sunkus darbas.
Turbūt pats žinomiausias E. Selelionio eilėraštis – „Švelnumas“, vėliau tapęs daina. Taip pat poetas parašė kelias knygas vaikams: „Saulėti takeliai“, „Tadas – mandagiųjų vadas“.  
 
Kai už lango gruodas ar šarma
Kai ateina sielon vienuma
Kai širdis nešyla
Kai ranka nekyla
Man pro slogią tylą
Grįžta, grįžta tavo artuma
 
   Tas rankų švelnumas
   Nuo širdies ir nuo veido
   Tirpdo vienumos ledus
   Tu – ryto lengvumas
   Man grąžinęs lyg dainą
   Tuos jau užmiršty vardus...


Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė.

Visa galerija
Atgal