Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

ANTANO BARANAUSKO MATEMATIKOS KNYGA

„Anykščių šilelio“ autoriaus, poeto, kalbininko, vyskupo Antano Baranausko rinkinyje saugomas įdomus eksponatas – knyga lenkų kalba „O progresji transcendentalnej oraz o skali i syłach umysłu ludzkiego. Studium matematyczno-filozoficzne. Ks. Biskupa A. Baranowskiego. Warszawa, 1897.“ Tai A. Baranausko filosofijos – matematikos studija „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“, išleista Varšuvoje 1897 m. autoriaus lėšomis.
Seną domėjimąsi matematika liudija užrašytas prisiminimas 1890 m. balandžio 20 d. Kaune rašytame laiške poetui, kritikui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui: „Prieš 40 metų su viršum, dar piemeniu būdamas, išgirdau uždavinį: kiek galima nupirkti jaučių, karvių ir teliukų, mokant 10 rb. už jautį, 5 rb. už karvę, ½ rb. už teliuką, kad už 100 rublių nupirkus 100 gyvulių. Porą savaičių dirbau, kol suskaičiavau, kad išeina 1 jautis, 9 karvės ir 90 teliukų.“
A. Baranauskas šiame laiške rašo, kodėl paniro į matematiką: „...Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą. Matematikos sritis yra laisva nuo politinių agitacijų insinuacijų. Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane žavi, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakeliantys protą prie begalybės supratimo.“
A. Baranausko studijų Vakarų Europoje, Miunchene, bičiulis, būsimasis Peterburgo dvasinės akademijos rektorius P. A. Simonas yra palikęs tokius atsiminimus apie poetą: „Nevaržomas jokios mokslo programos, kun. A. sulyginamai nedaug laiko praleisdavo universitete, užtat daug darbavosi namie. Kasdien lankydavo vadinamąjį Odeoną, kur galima buvo gauti paskaityti visokių dienraščių ir laikraščių. Gana dažnai užkliūdavo ir turtingon karališkon bibliotekon, ir į garsiuosius Miuncheno dailės muziejus. Buvo tai neramus protas, tyrinėjąs, užimtas nuolat naujais tiesos ieškojimais.“ (Deja, 1863 m. Miunchene A. Baranauskas parašo ir paskutinį savo grožinį tekstą – eilėraštį „Neramumas“.)
Tokio „neramaus proto“ pasireiškimas – poeto atsidėjimas matematikai, 1883–1887 m. – algebrai, o nuo 1891 m. jį pavergia geometrija ir trigonometrija. Matematiką jis sieja su filosofija ir teologija, o šio darbo rezultatas ir yra knyga „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“.
Tačiau prie poezijos A. Baranauskas taip ir negrįžta:
„Tylėt dvasia paprato.
Nors didi meilė mums širdy pleškėjo,
Nejuto šišo – ir kankliai tylėjo.
Kankliai tylėjo... ir viškai nutilo,
Širdis ataušo ir nebesušilo.“
(Iš A. Baranausko eiliuoto „Sveikinimo Jo Myl. Žemaičių vyskupo Paliulionio“, parašyto 1883 m. Kaune.)
Uolus atsidėjimas matematikai paveikė A. Baranausko sveikatą. 1892 m. vasario 11 d. Kaune rašytame laiške prelatui Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui poetas skundžiasi: „Jau savaitė, kaip būtinai turėjau nutraukti visus tolesnius matematinius tyrinėjimus, ir ne tik tyrinėjimus, bet net lengviausius apskaičiavimus dėl galvos pervargimo. Prasidėjo svaigulys, ko anksčiau niekad nepatyriau; o tai yra neabejotinas įspėjimas, kad turiu duoti galvai daugiau poilsio, kad ji netaptų visai netikusi darbui, net pareiginiam. Galėjau dirbti po kelis mėnesius iš eilės 13 valandų per parą su nuolatine dėmesio įtampa; dabar gi ir pusvalandis panašaus darbo mane vargina. Laikau tai dievo valios ženklu, nes juk neprivalau laukti kokių ypatingų įspėjimų.“
Matematikos mokslo istorijoje išliko Baranausko formulė pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė nemažai šiuo metu vartojamų lietuviškų geometrijos terminų: trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt. Beje, dalis jo siūlytų terminų ir neprigijo („ratas“ vietoj „skritulio“, „ratlankis“ vietoj „apskritimo“ ir pan.). XIX a. matematikos mokslo Lietuvoje istorijoje vyskupas A. Baranauskas minimas kaip nagrinėjęs skaičių teorijos uždavinius, mėginęs tikslinti skaičiaus „pi“ reikšmę, o gilindamasis į begalybės sąvoką, ją susiejo su filosofijos bei teologijos klausimais, priėjo prie apibendrinimų apie žmogaus proto ribotumą ir mokslo ribų siaurumą.
                                                              

Audronė Gedutienė, Seniausios literatūros skyriaus vedėja

Visa galerija
Atgal